| Title | : | The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | 160945006X |
| ISBN-10 | : | 9781609450069 |
| Format Type | : | Paperback |
| Number of Pages | : | 262 |
| Publication | : | First published January 1, 2010 |
| Awards | : | Deutscher Buchpreis (German Book Prize) Longlist (2010), Metų verstinė knyga Fiction (2021) |
Told with sly humor and an anthropologist's eye for detail, The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine is the story of three unforgettable women whose destinies are tangled up in a family dynamic that is at turns hilarious and tragic. In her new novel, Russian-born Alina Bronsky gives readers a moving portrait of the devious limits of the will to survive.
The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine Reviews
-
ROSA ADORABILE CAROGNA
Leonìd Il'ìč Brèžnev, dal 1964 al 1982 segretario del Partito Comunista, di fatto, capo dell'URSS, e Erich Honecker, dal 1976 al 1989 presidente della RDT, in una foto del 1979.
Nonostante il titolo, non è un libro di cucina.
È la storia in tono dark comedy di tre generazioni di donne che nell'arco di trent'anni passano attraverso il comunismo, la povertà, l'emigrazione e vari traumi psicologici.
Una separazione su tre è colpa della suocera è il titolo di un articolo sul quotidiano di oggi – e tutta la pagina è dedicata ai matrimoni che si sfasciano, e non durano.
In questo romanzo c’è una teoria di matrimoni sfasciati, e mi sembra che la responsabilità della protagonista in veste di suocera sia lampante ed eclatante.
Quel che resta del Muro.
Alina Bronsky regala un personaggio speziato, forte, cattivo, a tratti perfido, trascinante, irriverente, contro, magnetico, che conserva qualcosa di Sasha, la protagonista dell’esordio di Bronsky (La vendetta di Sasha. Però, a me il titolo originale, Le regole di Sasha, piace di più): una donna, moglie madre e più volte suocera, che si vorrebbe non incontrare mai, alla larga alla larga, e ugualmente conquista l’attenzione e la simpatia di me lettore, è istintivo parteggiare proprio per lei simpatica carnefice e non per la noiosa vittima, giustificarla anche quando commette nefandezze che fanno arricciare la pelle.
Viene voglia di chiamarla Rosacara come fa sempre l'inutile marito, e chiederle di continuare a suo piacimento, che tanto noi siamo d'accordo.
E per capirla meglio è consigliata la visione della serie “Feud” con Jessica Lang-Joan Crawford e Susan Sarandon-Bette Davis: Rosacara è un mix dell’una e dell’altra, anzi una somma delle due.
Susan Sarandon-Bette Davis e Jessica Lang-Joan Crawford nella serie tv “Feud-Faida”.
Appena il racconto sembra cominciare a girare a vuoto, quando la sensazione di ripetitività accenna a fare capolino, Bronsky è bravissima a sorprendere e cambiare registro in un attimo, ci fa entrare in un altro livello di narrazione, ci conduce in una realtà altra.
Il successo è assicurato, io sono rimasto catturato e divertito fino all’ultima parola.
Alina Bronsky -
Viena tų knygų, kurias perskaitai ir galvoji: aha ok, o ką dabar su gyvenimu darysma? Nuostabi, įtraukianti, puikiai išversta, bittersweet juokinga, iki skausmo pažįstama. Nežinau kaip apie akmens sunkumo dalykus įmanoma rašyti TOKIA lengva ranka, bet Bronsky sugeba. Mano širdy šioji dar aukščiau gula nei Dunja. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, pažinau visus aprašomus žmones ir jų nuodėmes. Daug savęs radau jų skausme, jų žiaurume, paprastume, apatijoje, pragmatiškume, bet ir idealizme, rūpestyje.
Gula į šių metų top10, laisvai. -
Published in English, as
The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine
These days, most horrific parenting tales are told from the view of the victim. Just imagine the terrible things those poor kids have had to suffer! As soon as anyone even tries to give the
parent's view a chance, people's minds just explode ... especially after reading
a certain type of articles, in The Wall Street Journal.
Rosalinda Achmetovna is one such tyrannical mother, though obviously not from where she stands. After all when one's daughter gets impregnated by the tried and true method of "dreaming", she doesn't just idly stand by.
I knew that such cases existed. A virgin would have a dream, and nine months later she'd give birth to a child. Or worse: my cousin Rafaella had allegedly found her only daughter amongst the leaves of an unknown exotic house plant, whose seed she had gotten from somewhere in the south.
Rosa forces her daughter to go through several highly dangerous abortion methods, but 9 months later she still finds herself a grandmother of the "surprisingly" pretty Aminat. Our heroine, quickly gets over her disillusion, keen on raising her granddaughter the right way. You'd never believe how easy it is to bribe people to let them abduct a child. And when that fails, she can always resort to emotional blackmail.
Although there is no doubt in my mind that Rosa is the mother-in-lawfrom Hell, I couldn't help but occasionally sympathize with her. Yeees, I would immediate take that back on the next page, where she would once again resort to another egregious method of child-rearing (eg: comparing Aminat to an animal) ... but at least her initial instincts were not entirely misplaced.
Score: 4/5 stars
A surprisingly easy and addictive read, in spite of Rosa's numerous horrifying schemes. And in the end, I couldn't help but admire the woman's ambition and resilience.
If you're the type to get horrified at the prospect of the hard life in communism, don't bother with this book. However if you can treat it as the train wreck that it is meant to showcase, by all means give it a chance. -
Rosalinda Achmetowna about her husband, Kalganow:
‘that amoeba, that spineless creature, the venom-less jellyfish’
‘tarantula’
Rosalinda Achmetowna about her daughter, Sulfia:
‘The ugliest girl on the block’
‘A woman who looked like a mangy old crow’
‘Sulfia had about as much drive as a garden slug’
Rosalinda Achmetowna about herself:
‘I looked beautiful and eternally young’
‘If I really wanted to, I could teach even a guinea pig to cook’
‘Everything I did was significant: I was a role model after all’
The excerpts quoted above tell you more about the intense relationships in Kalganow family and eccentric personalities of its members than I would ever be able to.
‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ is not a cookbook, though culinary motives are brilliantly incrusted in it. It’s a three generation family saga set in the Soviet Union and Germany. Alina Bronsky takes us for a ride on an emotional rollercoaster, steered by the narrator called Rosalinda Achmetowna, 'a graceful swan', whose 'gaze was enough to make other people jump out of a window'. Please, remember to fasten your seatbelts. This rollercoaster ride may even make you feel sick at times.
It was love at first sight. When I was reading
Orsodimondo’s excellent review of ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine', I just suddenly realized that I must read this book. The result? I've logged off the reality for three days and got absorbed into Alina Bronsky’s novel. I have been drawn to it since the very beginning. Like Dorothy and Toto in ‘The Wonderful Wizard of Oz’ by L. Frank Baum, I was caught up in a cyclone that deposited me into the USSR in the seventies. By the way, when you get to know Rosalinda, you might find giving her name to a cyclone or hurricane justified.
I usually feel uneasy when I start a read labeled as hilarious. Sometimes I don’t find it funny at all and instead of cracking me up it makes me feel deluded. A sense of humour seems to be like a scent of a perfume – different on my skin, different on someone else's. Fortunately I shouldn’t have worried this time.
Alina Bronsky’s darkly ironic and grimly comical book overflows with black humour. It turned out to be a perfect tool for painting the absurdities of everyday life in a communist country. Oddly enough, though I'm not especially fond of black comedy, ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ made me chuckle hysterically a few times. I must confess it made my eyes wet too. Such an emotionally intense book! For a few reasons it reminded me of ‘Terms of Endearment’ movie, although Aurora compared to Rosalinda seems an angel.
Rosalinda Achmatowna is one of the most unforgettable characters I’ve ever encountered in literature. If you make a list of decent and respectable personality traits and write NOT!!! in huge, red letters next to each adjective, you will have an idea what she is like.
On the other hand, chances are you’d end up feeling a bit fascinated with this selfish queen of manipulation, as if she managed to terrorize emotionally readers as well. To my dismay, it’s happened to me. I guess it’s a huge success if a writer makes a reader stop thinking logically about the book he or she has written. Strangely enough, this novel has got so many things that usually irritate me in books, a repulsive narrator and gross scenes included, and nevertheless I loved it!
I suspect this shrewdly perceptive novel might have been inspired by author's family history. Alina Bronsky has presented Galganow family with masterful completeness. It would have been so easy to turn Rosalinda into a simple caricature. She is sometimes ridiculous, no doubt about it, but so incredibly vivid and real as well. While reading ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ I had the impression that I could hear Rosalinda grumbling in my kitchen! The other portraits are outstanding too. My absolutely favourite character is gloomy Aminat as a baby and than a little girl. In my opinion it's one of the funniest and touching at the same time portraits of a child in literature ever.
I could have overlooked this book. So few ratings and reviews compared to other titles... Huge thanks to dear
Orsodimondo for the amazing reading experience! Actually, I think ‘The Hottest Dishes of the Tartar Cuisine’ would make a superb book club read – I can imagine lively discussions it could provoke! And I can almost see Rosalinda watching the commotion she caused with a victorious smile. -
5/5
Nors A. Bronsky romano pavadinimas apgaulingai skamba beveik kaip receptų knyga, autorė visgi atskleidžia mums vieną – puikaus ir daugialypio romano receptą. Jam prireiks tvirto ir skoniu prisotinto pagrindo, kuriuo šiame kūrinyje tampa puikiai išpildyti ir įvairialypiai veikėjai bei autentiška atmosfera, kurios su niekuo nesupainiotum. Pridėkim šlakelį nepriekaištingo juodo humoro, einančio kartu su komunizmo absurdiškumu ir žiupsnelį (gerai gerai, daugiau nei žiupsnelį) melancholijos bei skausmo, kylančio tiek iš tarpusavio santykių, tiek iš gyvenimo, į kurį teko gimti. Vyšnelė ant torto – dinamiškas stilius ir ne ką mažiau gyvas Vytenės Saunoriūtės vertimas, puikiai užčiuopiantis tiek knygos nuotaiką, tiek veikėjų dvasią. Ingredientų šiame nuostabiame romane yra kur kas daugiau, bet mieliau leisčiau jums atrasti juos patiems ir patirti tą patį malonumą, kurį patyriau aš. Mat nors įsimylėjau Babą Dunją ir nesitikėjau, kad ši knyga ją perspjaus, nebijau pripažinti klydusi – „Totoriškos virtuvės aštrumai“ neabejotinai keliauja į šių metų topą ir apskritai gula labai arti mano širdies.
Sukurti veikėjus, kurių nemėgsti visa savo širdimi – tikras talentas. Šio romano pasakotoja Roza yra būtent tokia. Tačiau ji, kaip ir viskas šioje istorijoje, nėra tik juoda ir balta. Pasitikėti jos žodžiu sunku, todėl nepatikimo pasakotojo aspektas šiame romane išpildomas su kaupu, mat viską matome šios moters žvilgsniu, ir kai kurie žiaurumai minimi tik tarp kitko, o jos asmeniniai pasiekimai hiperbolizuojami. Ant Rozos lengva pykti, o ir tikrai yra už ką – tokio kruopščiai sudėlioto manipuliacijos, realybės neigimo, traumų ir tuo pačiu rūpesčio paveikslo nebuvau mačiusi jau senokai. Ir visgi skaitant pagauni save mąstant, kad gali suprasti tam tikrus jos poelgius ar bent jau jų motyvaciją. Na, iki tol, kol susigriebi, jog autorė meistriškai žaidžia tavo jausmais ir kuria pasaulį, kuriame nėra aiškių ribų ar vieno atsakymo.
Kūrinyje tobulai perteikta komunizmo režimo atmosfera ir šios ideologijos pasekmės, puikiai vaizduojamos praplautos smegenys ir apskritai visas to meto absurdas. Nepamokslaujama ir neieškoma teisių, veikiau neriama į gilius vandenis ir nebijoma parodyti realybės, į kurią kartais sunku žiūrėti. Daug skausmo, tačiau daug ir šalia einančio humoro, iš kurio kartais net atrodo neteisinga juoktis. Ir visgi daug čia ir pažįstamo – nemeluosiu, kad neatradau panašių personažų į tuos, kurie egzistuoja ir kur kas arčiau manęs, nei norėčiau. Toks tas A. Bronsky talentas – jos kūryboje randi tiek praeities aidus, tiek dabarties blyksnius, ir viskas yra taip užbaigta, tikra ir arti, kad neįvelti į tai savo širdies neįmanoma. Todėl galiu jau drąsiai vadinti save prisiekusia autorės gerbėja ir nekantrauju atrasti kitus jos kūrinius. O jūs, jei dar neatradot šio, ilgai nelaukit. -
Dieses Buch hat mir nicht nur nicht gefallen. Ich fand es zunehmend unerträglich wie die Hauptperson Rosalinda uns an ihrem Selbstmitleid teilhaben lässt, dass nur noch von der Kaltschnäuzigkeit übertroffen wird, mit der sie andere Personen behandelt und manipuliert. Selbst ihre Enkelin benutzt sie als Lockvogel um einen pädophilen Deutschen als Mann für ihre Tochter zu gewinnen. Da war für mich die Grenze des Erträglichen überschritten. Abbruch.
Das Belastende ist, dass ich mir sehr wohl bewusst bin, dass solche Menschen real existieren und durch Umstände, wie in der Endphase der Sowjetunion und der Russland unter Jelzin, begünstigt werden, in denen jegliche Wertesystem abhanden gekommen sind. -
Ein wirklich schockierendes Buch und zwar von der ersten bis zur 150. Seite. Weiter kam ich nicht, denn dann empfand ich, dass es Zeit für einen Abbruch war.
Wenn man es einem Genre zuordnen will, dann gehört dieses Buch eindeutig in die Rubrik Humor. Die Autorin will uns mit bissigem Humor unterhalten. Hier geht es nicht, um Gesellschaftsstudien oder die realistische Darstellung einer anderen Kultur. Das Buch ist ganz bewusst total überzeichnet bei der Ausgestaltung der auftretenden Figuren. Das ist ja eine legitime Vorgehensweise, um Menschen zum Lachen zu bringen. Diese Überzeichnungen sind für manche Leute witzig und für andere Leser schockierend. Wenn gleich zu Beginn die geifernde Hauptperson Rosa ihre einzige Tochter als dumm und hässlich bezeichnet, den eigenen Mann als willenlose Amöbe abqualifiziert und ansonsten eigentlich kein gutes Haar an niemand läßt, dann weiß man: hier wird es keinen feinsinnigen Wortwitz oder tiefgründigen, humoristische Sprachspielerei geben. Hier gibt es voll auf die burleske Fresse, wie wenn man mit einem tatarischen Champion im Oktagon stehen würde.
Der erste Brüller war dann die Schilderung einer nur halb geglückten Abtreibung mit einer Stricknadel in der Wohnung unserer tatarischen Familie. Die hässliche Tochter war nämlich schwanger, sehr zum Missfallen der Mutter Rosa. Also wurde von der Nachbarin mit der Stricknadel einwenig in medias res gestochert, bis Blut kam. Alle waren glücklich, bis der Bauch trotzdem wuchs. Die Tochter hätte nämlich Zwillinge zur Welt gebracht und so traf die Nadel nur ein Kind. Brüller. Fehlte nur noch, dass der Vater währenddessen Sodomie mit dem Hausschaf auf dem Balkon getrieben und anschließend geschächtet hätte zur Feier des Tages. Dann wären wir auf dem Niveau von
BORAT: Touristic Guidings to Minor Nation of U.S. and A. and Touristic Guidings to Glorious Nation of Kazakhstan oder
Molwanien gewesen. Weil die Turk-Völker offensichtlich die Ostfriesen der Sowjetunion waren.
Das Niveau wurde dann am Verlauf weniger blutig, aber stets war die einzige Witzigkeitsgrundlage, dass Eigen- und Fremdbild von Rosa nicht übereinstimmten. Ohne sie würde gar nichts laufen und das Enkelkind wächst natürlich bei ihr und nicht der dämlichen Tochter auf. Dieses Schema hatte sich dann bei mir zur Hälfte des Buchs abgenutzt und ich warf die Klamotte in die Ecke. Das ist einfach nicht mein Humor. Und so etwas schaffte es auf die Longlist des Deutschen Buchpreises... -
Žinau, durnai galvojau, bet po
babos Dunjos nesitikėjau, kad Bronsky gali rašyti taip sunkiai. Tikėjausi pažvengti, mielų-nemielų personažų, absurdų. O radau - tą patį linksmą stilių kaip pas "Dunją", bet sunkų, net žiaurų turinį. Pasakotoja / pagrindinė veikėja - visa tokia easy, veikli (tiksliausiai būtų delovaja), tu, kaip ir turėtum, su ja smagiai tapatiniesi ir jai linki sėkmės. Bet jau praktiškai nuo pat pradžių matai, KIEK ji žiauri. Ne kaip
American Psycho, bet: pastojusiai dukrai visais būdais bando daryti abortą, vos nenuvaro į kapus. Paskui, jau pagimdžiusią ir susituokusią dukrą nuolat "lanko" namuose ir viską TVARKO (nepaisant dukros maldavimų palikti ramybėj, nesiliesti prie daiktų), reguliuoja, tvarko ir metaforiškai - pačią dukrą, jos gyvenimą, jos vyrą, savo anūkę, daro iš jų "tvarkingus" tarybinius žmones. Ir nuolatos tau pumpuoja savo linksmą, veiklią perspektyvą.
Nepatikusių dalykų nebuvo, tik kad ta moteris labai iš lėto, bet stabiliai kėlė vis didesnį šiurpą. Bet stiprus antiherojus - knygos pliusas, o dar toks, kuri/s vis tiek lieka pilkojoj zonoj - bet kokį fizinį, psichologinį Rozalindos smurtą tu vis tiek visą laiką matai sykiu ir kaip žvėriškas pastangas išgyventi, bent kiek pasigerinti sąlygas, gauti bent paties minimaliausio patogumo. Net manipuliavimas dar net paauglystės nesulaukusia anūke, siekiant patraukt neaiškaus vokiečio dėmesį - žiauriai šlykštu, skaitai ir pyksti, - bet ji kažkaip sugeba iškalbėti savo kailį net ir iš tokios situacijos, galiausiai pagauni save galvojant: nu gal ten nieko ir nebuvo, duok dieve? Nors, pabaigusi knygą, supranti, kad buvo visokio šūdo ir dar 6x jo.
Patiko:
1. Nevienaplaniai žmonių santykiai - tiek keisčiausios Rozos dukters santuokos, tiek pačios Rozos gerbėjai, negerbėjai, draugai - nors draugystės ji pati ant tiek nesupranta, kad jai galiausiai lieka taip ir neaišku, ko tie žmonės iš jos nori, nu tai ką - ji tiesiog ima ir leidžiasi pasroviui.
2. Vis dėlto ta žiauri Rozos ironija, kaip ir babos Dunjos, yra vau.[Rozą paliko vyras, dukra guodžia, Roza nėra labai susikrimtusi]
- Juk niekas nemirė, - pridūriau dėl visa ko, jei ji kartais būtų neteisingai supratusi.
- Negi tau būtų geriau, jei jis būtų numiręs?
Aš trumpam susimąsčiau:
- Taip, greičiausiai šitaip būtų buvę geriau.
Sulfija daugiau nieko nebeklausinėjo. (p. 64)
Mūsų pirmaisiais bendro gyvenimo metais jis daug apie tai šnekėdavo, o aš jo klausydavausi - žinojau, kaip žmonai privalu elgtis. Svarbiausia neparodyti vyrui, kad manai, jog jis kalba nesąmones. (p.70)
Net keista, bet nuo to laiko, kai dingo Kalganovas, įskaičiuojant ir jo atlyginimą, turėjau daugiau pinigų. Žinau, tai prieštarauja gamtos dėsniams, bet yra malonus faktas. (p. 79)
- Lipk, - paraginau.
- Per karšta, - pasiskundė Aminat, prieš tai panardinusi savo pėdos nykštį į vandenį.
- Pragare dar karščiau, - pasakiau aš. (p. 88)
Žydas jau buvo išėjęs namo, ir toks poelgis man patiko. Vyras, per ilgai norintis užsilikti svečiuose, būtų įtartinas. Pasakiau Sulfijai, kad jo gražūs dantys. Bet Sulfija nesusigaudė, ką jai iš tiesų norėjau pasakyti: kad man tas žydas patinka ir aš linkiu jiems daug laimės. (p. 109)
Skaitydama galvojau, kad Rozos / Bronsky humoras - grynai kaip iš Radvilavičiūtės tekstų. Ir dar stebėjausi, kaip įmanoma taip parašyti ir išversti - kai žmogus evil, plika akim tai matai, ir vis tiek... negali savotiškai nesižavėti, nors ir dėl to nesmagu.
Gal tik per tokį tipažą ir įmanoma parodyti baisius dalykus? Černobylį ("Baboje"), sovietinę nykumą, baisų sisteminį skurdą, baisią vienatvę ir totalią nemeilę. Čia vienas iš būdų, kaip tą padaryti nesudramatizuojant taip, kaip daro, pvz, Zviagincevas, bet iš tikrųjų ne mažiau šiurpiai, nes per aplinkui. Puiki, nors ir tokia - kaip dabar suprantu - liūdna rašytoja. -
Baisi, žiauri, slegianti knyga ir tuo pačiu - visiškai tikroviška, nuosekli, įtikinanti, puikiai parašyta, mažai pasitaiko tokių nuoseklių veikėjų paveikslų, bet ir gyvenime, neduok Dieve, tokių būna. Tad nusiteikite atsivertę - čia jums ne šilta ir graudi Baba Dunja, čia - tamsa, sovietmetis, sukąsti dantys ir “teisingo žmogaus” teisingas portretas.
-
Lately, I seem to be reading a lot of "unreliable narrator" fiction featuring women with deteriorating minds, and I’m not sure what this says about me, but I could not put this book down!
Rosalinda is the ultimate mother, grandmother and mother-in-law from hell. She’s arrogant, vain, abrasive, highly meddling, and dangerously abusive . The writing is sarcastic and bitterly amusing and I can’t even tell if I was moved by the desperate loneliness of Rosalinda because she was downright hateful and selfish. Well, maybe I was moved a little. She was an awful, rotten woman, with really no redeeming qualities; but so delusional, lost and uncared for that it was sad.
There was a ton of quirky supporting characters and Soviet satire that moved the story along quickly to a strange, hallucinogenic ending. Recommended. -
Pradėjusi skaityti trumpam nusivyliau: negi laukia antra Baba Dunja? Nors pastaroji patiko, visgi norėjosi ko nors kitoniško. Bet, o vaikeli, Rozalinda yra visai kitas lygis! Skaičiau ir mėgavausi kiekvienu sakiniu, kiekvienu skyriumi. Tiek daug toksiškumo, manipuliacijos, savęs pervertinimo jau seniai neteko sutikti. O geriausia (kartu ir baisiausia), kad dalelę Rozos atpažintum kone kiekvienoje kontroliuojančioje sovietų laikais augusioje moteryje. Net savęs joje radau – taip stipriai persismelkia tie įsitikinimai iš kartos į kartą. Kurdama tokį tirštą, klampų personažą autorė atskleidžia neabejotiną talentą. Ir knyga baigiasi pačiu laiku – dar 100 psl., ir Rozalindos jau būtų per daug.
-
Was für ein merkwürdiges Buch. Im Mittelpunkt stehen drei Generationen Frauen, die zunächst in der Sowjetunion leben, später in der BRD. Oder besser gesagt: Im Mittelpunkt steht Rosa, die Großmutter. Ein durch und durch grausamer, manipulativer Mensch, gleichzeitig pragmatisch, zupackend, attraktiv. Dass sie keinerlei Selbstkritik oder Selbstzweifel kennt, macht sie genauso unsympathisch wie die Tatsache, dass sie für ihre eigene Tochter nur Verachtung übrig hat, sie nennt sie dumm und häßlich. Anders dagegen ihre Enkelin – die liebt sie abgöttisch, was sie aber nicht davon abhält, auch diese zu manipulieren und nach ihren Vorstellungen formen zu wollen. Die Tochter Sulfia bleibt über weite Strecken des Buches blass, doch ab circa der Mitte begann ich sie – als kompletten Gegenentwurf zu ihrer Mutter – sehr zu schätzen.
Die Geschichte lebt von Zuspitzungen, die wohl humorig sein sollen. Allerdings konnte ich bei dem Buch an keiner einzigen Stelle lachen. Was mich bei der Stange hielt, war meine immer wieder aufkeimende Wut auf Rosa. Stellenweise denkt man aber auch wieder, Rosa verstehen zu können – als Produkt ihrer Zeit, ihres Umfelds, der politischen Umständen, in denen sie lebt. Nur so kann/konnte man vielleicht unter bestimmten Verhältnissen überleben. Dann wieder kann man sie nur hassen, denn nichts davon erklärt ihre grausame Kälte.
Zu meiner Überraschung hatte ich am Ende doch ein wenig Mitgefühl mit Rosa. Sie bezahlt einen hohen Preis für das, was sie in ihrem Leben angerichtet hat. Und der Klappentext lässt einen ahnen, dass die Autorin mit der Enkelin viel gemein hat, also dass Rosa womöglich ihrer Großmutter durchaus ähnlich war. Und wenn man die Geschichte ein wenig sacken lässt, wird einem klar, dass die meisten von uns eine solche Rosa kennen – vielleicht in der eigenen Familie, vielleicht im weiteren Bekanntenkreis. Frauen, die gleichermaßen erzürnen, wie beeindrucken. -
Pagrindinė mintis ta pati, kaip
Babos Dunjos, ir kyla klausimas, kam reikia dar vienos knygos apie močiučių meilę anūkėms ir "perestroiką". Tik kad Rozalinda ne Dunja, tad ir jos meilė kaip koks kalavijas: kerta viską, kas atrodo nereikalinga, o jei pakeliui užkabino ir kažką, dėl ko skauda - ką darysi, kaip nors užgis.
Ir tiesą sakant galima ją suprasti - gyvenimas žiaurus, tačiau vis pasiūlo visokių galimybių, o žmonės kvaili ir nenuspėjami, tai kaip čia nesisuksi ir visko nereguliuosi. Man gražiausia tai, kad visame savo aštrume ir apsukrume Rozalinda švelniai ir nuolankiai tiki Dievu, nepamiršdama jam padėkoti vien tik tam, kad jis netyčia nepasijustų vienišas, ir nors ji pati nei mato, nei moka parodyti, atsiranda žmonių, atrandančių jos didelę širdį. -
Wow…
Dar neteko skaityti knygos su tokiu poveikiu- mano net kūnas reagavo: pykino, šiaušėsi, kaito. Bariausi, aikčiojau, piktai juokiausi, šnypščiau. Draugė, pasidalinus apie tai, atliepė-“nu tu mėgsti iššūkius!”.
Jeigu babos Dunjos ( iš kitos autorės knygos) gyvumas buvo jaukus ir išmintingas, tai Rozalija iš “Totoriškos virtuvės aštrumų” kėlė nemalonius jausmus- retai kada alfa narcisistinė, ribinė asmenybė bus maloni, priimtina.
Galvoju, kad todėl taip emociškai paveikia šitaip gyvai nupieštas moters paveikslas/charakteris, kad tai pažįstama, tai iš mano asmeninių bei visų possovietinių psichologinių traumų. Kai kurie elementai knygoje ir patys traumuoja. Ir trūko labiausiai turbūt suvedimo/ išvedimo iš visos šitos “peklos”. Dabar taip ir liko kyboti… Todėl labai atsargiai rekomenduočiau kažkam eiti į pažintį su Rozalija.
Na, kadangi poveikis yra toks-bravo autorei. Bet matyt dabar atsargiau imsiu Bronsky knygas į rankas-jos gali kąsti. -
A zany, propulsive novel about Rosa, a middle-aged mother and eventually grandmother in late-Soviet Russia, whose emotional manipulativeness, delusions of grandeur, and larger-than-life ego are so compelling that her unreliable narration destabilizes and entertains you at the same time as you’re confusedly rooting for her.
My full Booktube review here:
https://youtu.be/DQ1VBoXnEb8 -
This started funny but alas Rosa reminded me so much of my grandmother that it was at points at bit frightening... Still a great read and will certainly pick up more by this author.
-
The memorable thing about this novel is the character of our narrator, Rosa Achmetowna The archetypal feared Mother-in-law, unable-to-show-her-love mother, & excessively doting grandmother. Strong, independent, a voice that easily directs the narrative, I was honestly torn between understanding/almost liking and/or hating her. Sometimes, it seemed like she was the woman that might not realize how hurtful she was being to her loved ones. Other times it seemed she was fully cognizant of this but saw it as inevitable, as she was in the right and/or simply did not care. Most of the time, the essential thing was that she would come through when it really counted, unveiling that she might have a heart after all. I was shocked at these times, her previous words, decisions, etcetera being so contradicting, and genuinely so.
She very clearly discusses her dislike, sometimes regret regarding her only daughter Sulfia. She says the worst things about her, negative things that would be better suited for a most hated enemy. Nicknamed "Stupid Sulfia", she has no faith in her looks finding her any sort of husband, let alone a quality one. She does not believe in her daughter at all, in any way. In order to, how she sees it, "compensate", she does things such as setting her up with bachelors, filing paperwork to move her across the continent, visiting the three husbands she eventually has; the general scheming and conning in order to create the life for her she sees to be right, because she knows best, of course.
Rosa treats her husband the same way, a not-so-reserved dislike bordering on hatred. But, she remains married to him, as much for image reasons as for an affinity for him she herself may be in denial about.
Aminat, named by her of course, Sulfia's daughter from the first marriage, is a ray of sunshine in Rosa's family members. She falls in love with her granddaughter as she almost single-handedly decides to raise her, going so far as to kidnap Aminat, audaciously stating that Aminat belongs to her.
The other two female heroines are also memorable, but their presence is not as strong (obviously in part due to their not directly narrating their side of the story).
A humorous but also sad (wartime, underprivileged countries) story with three unique leading heroines. Three generations: grandmother, mother, daughter. The intertwining familial dynamics, their laughable adventures across countries, scenes that remind readers of their own family drama, while the men fade into the background, because we all know the women run the show.
She blames her husband Kalganow, completely illegitimately, for Sulfai's death. To place that kind of guilt on someone, especially when they are ill themselves, already depressed, is inexcusable. And this was not something retracted once she came to her senses. Another time, she tries to commit suicide in part, I am convinced, in hopes that she would not succeed and guilt Sulfia into not relocating with her current husband so she can still have Aminat. She succeeds in this, and not only feels no remorse, but also expresses no inkling how selfish this is. These are only a few examples, but, even though she does in her own way ensure the well being of Aminat, Sulfia, and even all five of their combined husbands/serious love interests (none, three, two, respectively), such decisions cannot be forgiven, most definitely without evidence of any remorse whatsoever. -
Respekt an die Autorin für eine derart unsympathische und unangenehme Hauptfigur - die sie nicht nur zum Leben erweckt, sondern sie "ihr Ding" auch mehr oder weniger kompromisslos von Anfang bis Ende durchziehen lässt.
Wir haben es hier mit einer eher seltenen Erzählperspektive zu tun: Missbrauch, vor allem emotionaler Natur, aus Sicht der Täterin. Dabei handelt es sich um Rosalinde, eine grausame, aus eigener Anschauung aber allen anderen in allen Belangen deutlich überlegene Ehefrau, Mutter und später auch Großmutter. Rosalinde lebt gewissermaßen in einer völlig eigenen Welt, in der sie die einzige ist, die Durchblick hat und überhaupt dafür sorgt, dass alles läuft - ohne sie wären ihre Angehörigen hoffnungslos verloren. Vielleicht kennt ihr ähnliche dominante Frauengestalten aus eurem eigenen Umfeld, mir zumindest kamen einige Szenen und Aussagen Rosas - wenn man das völlig Überzeichnete mal abzieht - durchaus bekannt vor.
Die Geschichte beginnt Ende der 70er Jahre in einem abgelegenen Teil der Sowjetunion, Rosalindes noch junge (und völlig dumme, häßliche und unfähige) Tochter Sulfia ist schwanger. Was folgt ist ein Familiendrama über drei Generationen hinweg, das in der Fastgegenwart in Deutschland endet.
Grob gesagt habe ich das Buch in vier Teilen "erlebt". Der Anfang war ziemlich heftig, denn die innerfamilären Beziehungen werden in ihrer brutalen Direktheit gleich auf dem Silbertablett präsentiert. Das hat mich zunächst einmal interessiert: Schafft die Autorin es, Rosalinde durchgängig zu unsympathisch zu erzählen, ohne dass es am Ende ins Kitschige oder gar Belanglose abdriftet? Nun, grundsätzlich hat sie das für mich geschafft, auch wenn der Weg nicht immer ganz leicht war. Denn nach dem Auftakt kam für mich eine ziemliche Durststrecke, ca. das zweite Viertel. Da passierte nichts genug, um mich mitzunehmen, und ich fand es eher langweilig.
Dann wartet der Plot ab ca. der Hälfte allerdings mit drei nacheinanderfolgenden dramatischen Wendungen auf, die mich ziemlich mitgenommen haben. Da war das Buch ganz stark: Zwar weiterhin größtenteils sehr unangenehm zu lesen, denn der emotionale Missbrauch schlug wirklich sehr eklige Wege ein, aber ich war fasziniert, auf eine angewiderte-mitfühlende Weise.
Das Ende, also ca. das letzte Viertel, fiel dann wieder etwas ab, da wurde es mir ein wenig zu "schrill". Ich bin mir ehrlich gesagt auch nicht ganz sicher, ob da am Ende alle Erzählstränge der tatsächlichen Realität entsprechen oder Rosa sich nicht immer weiter in ihre eigenen Illusionen und falschen Wahrnehmungen geflüchtet ist. Ihr ursprüngliches Verhalten wurde durch die grausame Kindheit und zahlreichen damit verbundenen Entbehrungen angedeutet: Verdrängen, Vergessen, das Schaffen einer eigenen Realität - das half Rosalinde beim Überleben. Nicht ausgeschlossen, dass sie bei den späteren Schicksalsschlägen wieder in diese psychologischen Muster zurückfiel.
So oder so, ein mutiges Buch, mit dem die Autorin ein ziemliches Wagnis eingegangen ist. Fröhlich geht anders, auch würde ich es nicht als "schwarzen Humor" klassifizieren - eher nur schwarz. Also nicht für jeden, aber wer mal Lust auf etwas Abgründiges aus sehr ungewöhnlicher, unbequemer Perspektive hat, kann ja mal reichschauen. -
Puiki.
https://knyguziurkes.com/2021/07/06/t... -
Pirmas impulsas, aišku, yra baisėtis pagrindine veikėja-pasakotoja. Kad ji visus reguliuoja, tvarko, sunaikina viską, kas jos artimosioms ir artimiesiems atsitinka gero, sužlugdo, sunaikina ir numarina.
Ir tikrai baisi knyga, nežinau ką galvojo žmogus, blurbse rašantis, kad čia maždaug visokių smagių dialogų pasiskaitysit. Man tai ji viena iš labiausiai slegiančių knygų - nyki ir baisi tiek, kad pasidaro net labai gera.
Galima sakyti, kad ta pagrindinė baba Rozalinda yra sociopatė ar kitokia x-patė, bet ne tai liūdniausia. Liūdniausia, kad būdama tokia plastikinių visuomenės įsitikinimų prižiūrėtoja, ji yra tiksliai nuėmusi ir labai aršiai saugo visus dominuojančius elgesio štampus ir vertinimo standartus. T.y., visiškai bet ką dėl to standarto gali padaryti. Ir toje skalėje (kurios ji nesukūrė, o tik atspindi kaip prūdas) pvz. santuoka su užsieniečiu yra daug didesnė vertybė, negu pedofilo nekankinamas vaikas. Puiki racionalaus pasirinkimo principo iliustracija - mažesnis gėris (vaikas) paaukojamas didesniam gėriui (prestižui). Tam didesniam gėriui aukojami vienas po kito visi Rozalindos artimieji. Nesipriešina aukojami, nes tą pačią plastikinę verčių hierarchiją yra įtikėję. Būtent tai yra liūdniausia, ir, tiesą sakant, atpažįstama iki pykinimo. Atvejų, kai ginant verčių skalę nukapojamos galvos gyviems aplinkiniams (o jie jas nuolankiai palenkia), yra apsčiai ir dabar, ne tik tame galutinai išsunktame ir visiškai sufrykintame sovietmetyje. Jeigu nebūtų, tada gal tikrai šita knyga būtų tokia istorinė tragikomedija. -
Po "Paskutinės babos Dunjos meilės" tapau Alinos Bronsky gerbėja ir net neabejojau, kad ši knyga irgi man patiks. Tiesa, šiame romane pagrindinės veikėjos nebesinori glausti prie širdies. Knygos pradžioje norėjau ją pasmaugti: buvo sunku iškęsti tą jos aplink save sukurtą iškreiptą pasaulį, kuris yra bejėgis pasipriešinti jos kuriamai neteisybei. Šlykšti manipuliatorė, dėl kurios pirmiausiai kenčia patys artimiausieji. Ir labiausiai skauda, kai supranti, kad nuo tokio žmogaus, ypač jei jis yra tavo motina, praktiškai nėra būdų pabėgti.
Įdomiausia, kad toliau skaitant jau ir pats pasiduodi toms manipuliacijoms ir netgi pradedi ją mėgti, pateisinti ir netgi žavėtis jos neeiliniu apsukrumu. Kokia maladec visgi ta Rozalinga. Ir pamiršti viską, ką ji blogo yra padariusi. Kokia vargšė moteris, kuriai tik trūksta meilės, pagailėkim.
Vis dar neatsižaviu autorės sugebėjimais sukurti tokius ryškius personažus. Nuostabu. Laukiu kitų knygų. -
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#143
Skaičiau pirmą šios autorės knygą apie babą Dunją, tai nelabai kažkaip buvo sudominusi, tačiau šita sudomino nuo pačių pirmųjų puslapių. Buvo labai įdomu skaityti ir savaime įsivaizduoti veikėjų kasdienybę gūdžiais sovietmečio laikais. Labai daug dalykų buvo artima, atrodo lyg skaitydamas butum šalia ir dalyvautum.
Patiko šitas kartų bendravimas ir bandymas sutarti, net jei kiekviena iš jų yra savotiškai kitokia. Lengvai skaitėsi visos komiškos situacijos, bei bandymas suvokti kas mes tokie ir kodėl.
Knyga rekomenduoju, pretenduoja į mano mėgstamiausių knygų sąrašą. -
Ich sage es mal so: Die Tatarin Rosalinda hat ein gesundes Selbstbewusstsein. Sie ist schön, sieht viel jünger aus als sie ist, und sie ist clever. Sie kann es daher immer noch nicht so recht fassen, dass sie eine Tochter wie Sulfia bekommen hat, die ihrer Meinung nach hässlich und dumm ist. Die Schwangerschaft der 17-Jährigen ist daher wohl nur durch Übernatürliches zu erklären. Der brutale Abtreibungsversuch misslingt. Rosa wird Großmutter. Wider Erwarten ist sie jedoch begeistert von der Enkelin. Die Erziehung kann man natürlich nicht der unfähigen Sulfia überlassen...
Alina Bronskys Roman, der 2010 auf der Longlist für den Deutschen Buchpreis stand, macht es den Lesern nicht leicht. Rosalinda ist keine sympathische Protagonistin und dass das Buch in der ersten Person geschrieben ist, verstärkt den Widerwillen. Mit kaum fassbarer Arroganz regiert sie über ihre Familie und hat keinerlei Zweifel, dass sie stets im Recht ist.
"Es machte mir nichts aus, Sulfia bei der Erziehung meiner Enkelin zu unterstützen und sie auf ihre vielen Fehler hinzuweisen. Ich wollte ja schließlich, dass sie sich besserte". (S. 29).
Das Kind wird hin- und hergerissen zwischen der schwachen Mutter und der übermächtigen Großmutter. Ich konnte das Ganze eine Zeit lang mit Interesse beobachten und erwartete, dass die Enkelin Aminat zur eigentlichen Hauptperson werden würde, dass Bronsky zeigen würde, wie der Konflikt sich auf ihre Entwicklung auswirken würde. So ähnlich kommt es dann auch, doch Aminats Persönlichkeit kommt nicht an gegen Rosalinda als Charakter, Bronsky lässt sie nicht wirklich die Hauptrolle einnehmen, sie bleibt für die Leser blass. (Ich frage mich, ob das beabsichtigt war oder ob die Figuren da eine Eigendynamik entwickelt haben, gegen die die Autorin nicht ankam.) Etwa ab der Hälfte des Romans werden Rosalindas Wirken und die Einmischerei in das Leben ihrer Tochter und Enkelin unerträglich. Sulfia hat die Chance auf Glück, doch da die gegen Rosas Interessen sind, kann sie das Glück ihrer Tochter und Enkeltochter nicht hinnehmen. Die Entscheidungen, die sie schließlich trifft, um nach Deutschland auswandern zu können, zerstören auch den letzten Rest Sympathie, den die Leser für die Protagonistin vielleicht noch empfinden konnten.
So ist die zweite Hälfte des Buches auch die für mich schwächere Hälfte, in der ich nicht mehr viel mit der Geschichte anfangen konnte. Ich komme klar mit unsympathischen Charakteren, aber die Entwicklungen nach dem Umzug nach Deutschland schienen mir regelrecht abstrus. Eine Mitleserin äußerte den Verdacht, dass sich da einiges vielleicht nur in Rosas Vorstellung abspielte. So stelle ich fest, dass ich das Buch zumindest bis zur Hälfte mit Interesse gelesen habe, insgesamt konnte Bronsky mich mit diesem Buch aber nicht überzeugen. Ich kann mir jedoch durchaus vorstellen, es mit einem anderen Buch der Autorin zu versuchen. -
Refreshing. Off-beat. Unique. Irreverent. Troubling. Fun!
Rosalinda Achmetowna is a strong character. She uses some sketchy measures to achieve her goals--some benign, like sprouting onions on her windowsill to fulfill her family’s vitamin needs, and some, well not so much. But she’s a problem-solver. She can learn anything, cook anything, fix anything, and look fabulous while doing all of it. Her opinionated, biting voice carries this story from beginning to end.
“I think it tickled Sergej to have such a graceful swan like me as his mother-in-law, especially given that he had married such an ugly duckling.”
“You could see that I had vitality and was intelligent. I often had to mask my expression to keep other people from reading my thoughts and stealing my ideas.”
You’ve probably known someone like Rosa, someone who has absolutely no doubt in their abilities and the worthiness of their judgments. These people can be extremely annoying in real life! But in fiction … I don’t know. There was something reassuring to me about Rosa’s confidence, and I enjoyed discovering how she met each of the many challenges that came rolling her way.
I’m looking forward to trying more of Alina Bronsky’s work. -
Šis kūrinys patiko kiek mažiau nei "Paskutinė babos Dunjos meilė", nors kai kada skaitydama nežinodavau ar čia juoktis, ar čia verkti, tiek daug buvo komiškų nutikimų. Ir vėl puikiai buvo atskleistas sovietinis laikotarpis: kaip sekėsi žmonėms kaip jie vertėsi su tuo ką turėdami. Pagrindinė veikėja Rozalinda buvo ne iš kelmo spirta moteriškė, mėgstanti kištis į kitų gyvenimus su savo patarimais ar nurodymais, nepasimetanti tarp situacijų ir greitai randanti sprendimą iš jų... Retai taip būna, bet ši veikėja nebus mano mėgstamiausia - su tokia kaip ji net realiame gyvenime nenorėčiau turėti jokių reikalų.
-
Snippy, snarky, and wholly original, the voice of Rosalinda Achmetowna will stay with you long after you close this book. First published in German in 2010, this Booker-nominated bestseller explodes with personality, wit, and the wisdom of an older woman.
Life in Russia was never easy, but Rosalinda thought her daughter, Sulfia, made life especially hard for herself. In the time-honored way of mothers everywhere, she hectored, berated, cursed, and finally resorted to direct intervention in her attempts to get her daughter gainfully wed. And it’s a good thing, too, since Sulfia had a child—a lovely child—who was soon to become central to the trio’s “escape to the West.”
It is rare to encounter a voice so fresh with biting insights and yet so laughingly tender at the same time. Always on the lookout for the main chance, our heroine finds myriad ways to game the system while she holds on, white-knuckled, to the gains she feels she deserves. It is hard not to feel regret when we close the book at last, for she is a woman with the carapace of a beetle, but an interior soft as pure gold. “People liked it when someone tugged at their heartstrings. I couldn’t understand why,” Rosalinda tells us. But I think Alina Bronsky understands it.
Classic Rosalinda:”I noticed that by German standards, I was a fairly young woman. It was as if I had stopped aging. Of course, I hadn’t forgotten my real age. In Russia I knew I was young but that other women my age no longer were. Here I realized that the women my age really were young, even if they looked worse than me.
Even some women much older than me were still young. I stared at the first real old lady I saw—one with violet-colored hair—after she passed me on her bicycle. I took a picture of the second one. The third time I saw an older woman on a bike, it made me think. Then I bought myself a secondhand bicycle from a newspaper ad.”
-
Labai patiko rašymo stilius, puikus vertimas, juodas humoras, autorė sukūrė išties įsimintiną personažą - neteko skaityti kitos istorijos, kurią taip stipriai norėčiau perskaityti iš naujo, tik parašytą kurio nors kito veikėjo akimis (o dar geriau - visų knygoje paminėtų). Neabejoju, kad gautume dešimt visiškai skirtingų istorijų (kai pagalvoji, visai kaip gyvenime…) Ir iš tikrųjų, kad ir kaip baisėtumės ar juoktumės iš Rozos požiūrio į pasaulį, kad ir kaip norėtųsi jos charakterį nurašyti “tipinei sovietinei moteriai”, jos dalelė gyvena visuose mumyse - juk dauguma gyvename ir elgiamės taip, kaip MUMS atrodo teisingiausia. Ką apie mūsų sprendimus ir pasirinkimus mano aplinka, jau visai kitas klausimas…
Iki aukščiausio įvertinimo visgi pritrūko kiek stipresnės pabaigos. -
A. Bronsky puikiai piesia moters portreta. Rozalinda yra grazi, visada skoningai (jos nuomone) apsirengusi ir pasidaziusi, puikios figuros, moka suktis ir yra gabi ivairiems dalykams. Bet nera ne menkiausio gailsecio tiems, o ypac artimiesiems, kurie neatitinka Rozalindos standartu. Ji daro "gera", neziuredama pasekmiu to gero gavejams. Rusai turi labai taiklu posaki причиняет добро.
Knyga man patiko, nors apsaugok likime nuo tokiu zmoniu gyvenime. Pabaigoje net pajutau simpatija Rozalindai ir stipru nora, kad jai likes laikas butu truputi svelnesnis. Ypc ja supanciu zmoniu atzvilgiu
-
Yra tokių žmonių, kurie net apie didžiausias savo gyvenimo nelaimes sugeba pasakoti paprastai, be didelių emocijų ir perdėto tragizmo ("odieveužkąmantaip"). Klausaisi tokių žmonių, viskas taip paprastai, lengvai skamba, bet širdyje vis tiek gula nuosėdos, nes kad ir kaip užliūliuotum savo sąmonę, pasąmoningai suvoki, koks skaudus ir neteisingas yra to žmogaus gyvenimas, ir kiek kančios slypi po jo žodžiais. Būtent taip sugeba rašyti Alina - apie skaudžius, sudėtingus, jautrius išgyvenimus - lengvai ir žaismingai, ir taip įtraukiai, kad galit nei nepajust, kad jau švinta. Bet tas žaismingumas - tik fasadas, ir paviršiumi nepraslysta, rėžia giliai į širdį ir ten lieka ilgam net baigus skaityt knygą.
Skaitydami pažinsit savo draugus, gimines, artimiuosius, gal net save - atpažinsite daugelį ydų ir silpnybių. Ryškūs ir nepamirštami personažai, meistriški, grakštaus humoro puikūs dialogai ir komplikuoti ryšiai tarp visų veikėjų - knyga prikaustys jūsų dėmesį ir nepaleis iki paskutinio puslapio. Pavydžiu tiems, kurie dar neskaitėt. -
I loved Bronsky's Broken Glass Park and this is even better. Such a talented writer--and translator, too! Rosa's becoming one of my favorite characters in recent history. The closest at being the protagonist in this Russian soap opera, she is the master of delusion...or is she? Often cruel, manipulative, and mean to her stupid daughter, Sulfia (great name, by the way) and vapid husband, I can't dislike this woman. In a way, her explanations for the way she raised and treats her daughter (then granddaughter) have merit.
OK, stick with me while I use lyrics from an 80's pop song in defending Rosa: "You've gotta be cruel to be kind in the right measure, cruel to be kind it's a very good sign, cruel to be kind means that I love you, baby, you've gotta be cruel to be kind."
While I don't prescribe to this belief 100%, remember that this story takes place in 70's, 80's, and 90's Russia. I doubt it's a picnic living there (though I'd love to visit); and Rosa, perhaps because of her youthful, maybe reckless love for her now-useless husband and his eyelashes, is determined to instill strength, guts, street smarts, and ruthlessness into Sulfia so she doesn't suffer the same fate.
It's difficult to not read in one sitting. I kept saying, "One more chapter," and yet, I don't want it to end. Rarely do I read books whose words, story, characters I want to savor. This is one of them.
Does Rosa finally see the light when Sulfia becomes a saint in her eyes? Does she really look much younger than her years? Is she very attractive with lovely legs? Or is she a mean, bitter, remorseless old hag? Perhaps she is both. "History repeats itself" is cliche, but painfully true. As she reads the tabloid reports of her granddaughter's life before fame, she may be recalling her own horrible past. That's the thing with "unreliable narrators"--you never know.
One of the best new writers I've come across. Highly recommended.
