Sraigė su beisbolo lazda by Sigitas Parulskis

Sraigė su beisbolo lazda Reviews

• 
  Viktorija

  Neblogas kūrinukas, tik sunku įvertint. Vietomis patiko, o pabaigai kažko pritrūko.
• 
  Lukas Sabaliauskas

  Tas kraupus lyg siaubo filmo viršelis. Ką jis slepia? Ironiškai plačias temas. Kaip apie šį trumpų istorijų rinkinį pasisakė pats autorius: „Girti ją, peikti ar aiškinti, kas ten parašyta? Visi variantai nepadorūs“.
• 
  Simona

  Vienas ciniškiausių lietuviškų rašytojų, kuris turi be galo subtilų humoro jausmą. Man patinka tokios knygos, jos kitokios, jos tiesiog šaukia iš lentynų. Sakykite ką norit, bet Parulskis ne visiems, o kam jau prilimpa - tai prilimpa kaip kraujo ištroškusi siurbelė ar išsiilgusi mylimoji. Viskas, neginčijami 10 balų.
• 
  Tomas S.

  Knygą galima skaityti N kartų ir vis naujomis akimis. Tikrai neatsibos. Labai savitas stilius, humoras - lyg lietuviškas Bukowskis. Ne visus apsakymus pavyko suprasti, lengva pamesti mintį, bet kažkuo tikrai įtraukia.
• 
  Mindaugas Dudenas

  malonią pokalbio atmosferą, kuri svaigina, kuri neišgelbės pasaulio, bet jo agoniją padarys malonesnę;
  
  jeigu mes, visiškai neturėtume jokių skylių savo kūne, būtume amžini, nes tik pro tas skyles į mūsų vidų įsigauna mirtis;
  
  Kad ir kas žmogui atsitiktų, jis tai laiko išmintimi, nesusipratimu ir niekad nieko nepasimoko;
  
  Siaubui užtenka ir mirksnio;
  
  Jiedu surišti virve, kuri vienu galu nyra į nebūtį, kitu - kabinasi gyvenimo ir išganymo vilties;
  
  Tiktai nuo mūsų būsenos šviesumo ar slogumo priklauso, kaip tuos pėdsakus ant angleo veido pavadinsim: užuojautos, gailestingumo ašara ar spjūvis iš aukštybių;
  
  Kai mirsim, bus lygiai taip pat - visi adresai taps klaidingi, visi pastatai -svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota;
  
  Mano gyvenimas man - didžiausia nuolaida, kitų jau ir nereikia;
  
  Skurdas žemina žmogų, versdamas gėdą vadinti dorybe;
  
  Kai esu silpnas, piktžodžiauju ir priekaištauju, nes noriu priešininko, didesnio nei esu. Kai esu stiprus, šlovinu ir dėkoju, nes noriu gailestingumo didesnio, nei žmogus gali;
  
  Tam žmogui labiau reikia parduoti, negu man nereikia pirkti;
  
  Mūsų visų ir kiekvieno atskirai Dievas, kurio vardo negalime minėti be reikalo, nes paprasčiausiai jo nežinome;
  
  Dievas man atleis, tai jo amatas - Heinrichas Heinė;
  
  Einu ieškoti didžiausiojo galbūt - Francois Rabelais;
• 
  Eglė Labukaitė

  Parulskis mane žavi keistais, dviprasmiškais sugretinimais. Atrodo, čia dera tai, kas nesuderinama: Odisėjas, tarakonai, Jėzus ir... stoties prostitutė.
  Šioje knygoje, kaip ir kituose Parulskio kūriniuose, daug klausiama apie gyvenimo prasmę. Balansuojama tarp prasmės ir beprasmybės, kuri kyla iš žmogaus menkumo. Menkumo, kuris žmogų padaro panašų į sraigę, vos judančią, besigrumiančią su rasota žole.
  Dar yra tokia Parulskio knyga, pavadinimu „Prieš mirtį norisi saldaus“. Ar tai švelnaus. Nesvarbu, esmė panaši. Tai man nuo gyvenimo saldumo kartais norisi ko nors... šlykštaus. Tada imu Parulskį.
  Jei nesinori saldaus/švelnaus, matyt, dar nemirštu.
  
• 
  Paulius

  Summary. Sraigė su beisbolo lazda - malonus atradimas. Pavadinimas savyje slepia tą patį ką ir kiekvienas knygos puslapis - kitaip matomą ir interpretuojamą gyvenimą. Knyga yra viena iš tų, kurias gali skaityti kelis kartus ir kiekvieną kartą likti nustebęs.
  Good things. Subtilus humoras.
  Verdict. 4/5.
• 
  Otilija

  Parulskio knygos visad būna geros, tačiau trumpos istorijos ne taip sužavėjo. Tiesa kelios buvo tikrai stulbinančioa bet daugiau..