| Title | : | The Lost Soul |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | 1644210347 |
| ISBN-10 | : | 9781644210345 |
| Language | : | English |
| Format Type | : | Hardcover |
| Number of Pages | : | 48 |
| Publication | : | First published October 26, 2017 |
Bologna Ragazzi Award, Special Mention 2018
Prix de l'Union Internationale pour les Livres de Jeunesse (IBBY)
The White Raven (IJB Munich)
Łódź Design Festival Award
"Once upon a time there was a man who worked very hard and very quickly, and who had left his soul far behind him long ago. In fact his life was all right without his soul - he slept, ate, worked, drove a car and even played tennis. But sometimes he felt as if the world around him were flat, as if he were moving across a smooth page in a math book that was covered in evenly spaced squares... " -from The Lost Soul
The Lost Soul is a deeply moving reflection on our capacity to live in peace with ourselves, to remain patient, attentive to the world. It is a story that beautifully weaves together the voice of the Nobel Prize-winning Polish novelist Olga Tokarczuk and the finely detailed pen-and-ink drawings of illustrator Joanna Concejo, who together create a parallel narrative universe full of secrets, evocative of another time. Here a man has forgotten what makes his heart feel full. He moves to a house away from all that is familiar to him to wait for his soul to return.
The Lost Soul is a sublime album, a rare delicacy that will delight readers young and old.
"You must find a place of your own, sit there quietly and wait for your soul."
The Lost Soul Reviews
-
Има няколко причини, поради които си заслужава да притежавате тази книга:
1. Изданието е повече от страхотно.
2. Текстът е изключително смислен.
3. Въздействието е огромно.
4. Посланието е важно.
5. Разлиствате шедьовър.
6. Замисляте се къде се намира тя (вашата душа).
7. Заравяте часовници и куфари.
и... не на последно място...
8. Душата ви ще ви настигне (това е най-важното). -
Lovely. A picture book for adults.
-
If someone could look down on us from above, they’d see that the world is full of people running about in a hurry, sweating and very tired, and their lost souls . . .
Aunque las novelas de Olga Tokarczuk no son precisamente para todos los públicos, The Lost Soul es un cuento de los de toda la vida. Comienza con su preceptivo “once upon a time” y termina con el correspondiente “happily ever after.” En realidad empieza un poco antes, invitándonos a observarnos desde lo alto, a vista de pájaro. Desde esa perspectiva nosotros, que nos creemos tan únicos e importantes, no somos sino pequeñas figuras apenas distinguibles unas de otras, persiguiendo las agujas del reloj, empeñados en tareas insignificantes. También termina un poco después, porque vivir felices para siempre no es suficiente si no hemos aprendido algo por el camino.
Este brevísimo volumen ilustrado se podría definir, siendo tan parco en palabras como la propia Tokarczuk —apenas cuatro páginas de la cuarenta y dos con las que cuenta contienen texto—, como una reflexión sobre el valor de la paciencia. The Lost Soul es el cuento de un hombre que, entre las prisas y el estrés de su vida diaria, termina por dejar su alma atrás. Aunque, ¿qué problema hay con perder el alma, cuando la mayoría de nosotros ni siquiera creemos que exista tal cosa?His life was all right without his soul – he slept, ate, worked, drove a car and even played tennis. But sometimes he felt as if the world around him were flat, as if he were moving across a smooth page in a math exercise book, entirely covered in evenly spaced squares.
Pero sea lo que sea el alma, no se puede vivir sin una por demasiado tiempo, así que un día el hombre sufre un ataque de pánico en una de esas anónimas habitaciones de hotel en las que pasa buena parte de su vida y decide que no puede seguir así. Como siempre nos sucede, es tarde para encontrar una solución sencilla: su alma quedó atrás hace tanto que es imposible que vuelva a encontrarla. Probablemente ni siquiera sería capaz de reconocerla. Ahora no le queda otra solución que armarse de paciencia y sencillamente esperar a que sea su alma quien le encuentre a él.
A partir de ahí Tokarczuk cede la “palabra” a Joanna Concejo y la historia se desarrolla a través una serie de evocadoras imágenes, dibujadas en las páginas de un cuaderno cuadriculado. La semilla plantada por la escritora florece poco a poco de la mano de la ilustradora.
Para ser justos, aunque la idea original de The Lost Soul fuera de Tokarczuk —que la tuvo durante años en su ordenador sin saber cómo terminarla—, el resultado final le debe más a Concejo. No solo porque sus hermosas y melancólicas ilustraciones dicen más que el texto; fue ella quien ideó los símbolos que representan al alma del hombre o su crecimiento emocional mientras espera, que para mí son el mayor atractivo del cuento.
Además de reproducir perfectamente el espíritu del relato, las ilustraciones de Concejo tienen el poder de transmitir paz y calma —casi me atrevería a decir que pueden curar. Uno puede observarlas hasta perder la noción del tiempo, descubriendo detalles y perdiéndose en ellos.
Olga Tokarczuk opina que el libro ilustrado es una “forma única de comunicación. El lenguaje debe limitarse lo que es absolutamente esencial. Es la ilustración la que hace avanzar la historia. Para mí es una manera poderosa, primigenia de contra una historia que es capaz de llegar a cualquiera, sin importar la edad, las diferencias culturales o la educación.”
Puede que las ilustraciones sobrias y de estética retro de Concejo hagan de The Lost Soul un libro más atractivo para los adultos que para los más más pequeños. En todo caso, es un título que los más mayores leerán con asombro infantil.
“El mundo en los dibujos de Joanna aparece tal como era hace unas pocas décadas, lo que es una clara referencia a la infancia de aquellos que ahora son adultos,” afirma Tokarczuk. “Es sorprendente como de tranquilizador y catártico puede ser sumergirse en el mundo de tu propia infancia.”
-
Винаги много силно ми е въздействал образът на празния стол. Веднага отключва у мен идеята за отсъствие, за липса - за нещо, което доскоро е било тук, но си е отишло, или пък естествено принадлежи на дадено място, но по някаква причина го няма.
Това само по себе си поражда изненада, а след нея идва и тъгата, примесена с очакване.
Веднага се сещам за Сартр и неговата идея за доминиращата роля на отсъствието над присъствието и как когато очакваш да видиш някого някъде, всичко, което забелязваш, само по-силно откроява отсъствието му.
Корицата на "Изгубената душа" на Олга Токарчук с рисунките на Йоана Консехо изобразява именно един празен стол. Когато разлистите книгата до края, сами ще се уверите защо е използвала толкова често този образ.
Обичайно в този тип издания илюстрациите са в помощ на текста, ала тук е обратното. Думите на Токарчук подават ръка на прекрасните рисунки на Консехо. Почти до края на книгата те са черно-бели, което заедно с първоначално празния стол, разказва историята за изостаналата, изгубена назад по пътя душа.
Самите илюстрации не позволяват на окото да ги обходи бързо и провокират към бавно вглеждане във всеки детайл и щрих.
Със сигурност сте чували за движението "Slow Life", създадено през 1986 г, като призив за намаляване на темпото и наслаждаване на обичайните моменти от деня ни. Хартмут Роза - авторът на появилата се преди няколко години книга "Ускоряване" (изд. Критика и хуманизъм), говори в нея именно за опасностите от постоянното живеене на бързи обороти, което води до невъзможност за изживяване на момента в пълнота, до отчуждение, изолация и хронична тревожност.
"Изгубената душа" на Токарчук и Консехо
е нов, необичаен поглед към този проблем. Тя се опира на притчата за бедуините, цитирана от Борхес, която Георги Господинов обича да споменава в свои интервюта. Бедуините имали навика да правят чести почивки, докато прекосявали пустинята, за да могат душите им да ги настигнат.
Сигурна съм, че когато разгърнете великолепното издание на изд. ICU, ще си припомните защо е наистина важно понякога просто да спрем и да се огледаме. :)
"Ако някой можеше да ни погледне отвисоко, щеше да види, че светът е пълен с хора, които тичат нагоре-надолу, плувнали в пот и капнали от умора, както и с техните закъснели, изгубени души..." -
I loved the illustrations for this book, I loved the story too, a man has lost touch with what makes him happy, he’s forgotten how simple things can be enjoyable. He spends time alone trying to work out what’s wrong. I enjoy books that have ambiguous or subtle messages, but I was left wondering if
As another reserve was waiting for this at the library I took it back and thought that by reading reviews I would be able to work out what the child character was meant to be or represent. Sadly I haven’t found one that comments on that yet so will have to reread to clear up that mystery! -
Anticipating the release of
The Books of Jacob, I came upon the existence of this little gem, immediately available via a library download. I worried about reading it that way since it's illustrated, but it worked really well in the e-book format. As I “turned the pages,” each illustration seemed to flow magically into the next.
The words are minimal and effective. The art is wonderful. Once I realized what it was achieving with its two illustration styles, I paged back to read it again, with no words. -
“Jeigu kas sugebėtų pažvelgti į mus iš aukštai, pamatytų, kad pasaulis yra pilnas skubančių, suprakaitavusių, labai pavargusių žmonių ir vėluojančių, pasiklydusių jų sielų, kurios nesuspėja su savo šeimininkais. Todėl kyla didelė painiava, sielos pameta galvas, o žmonės praranda širdis. Sielos žino, kad atsiliko nuo savo šeimininkų, bet žmonės dažnai nė nenutuokia, kad pametė savo sielas.”
😭😭😭😭😭
Gražiausia, ką nusipirkau šį rudenį. -
Labai labai graži paveikslų knyga, gali žiūrėti ir žiūrėti - viena kryptim, kita, atsitiktinai. Nuostabios iliustracijos, labai norėčiau perskaityti daugiau iliustratorės Concejo knygų, kur ji sukūrusi.
Teksto, kaip visi rašo, nedaug (suskaičiavau: 1,2 lapo), ir ko nesitikėjau - kad jis yra visiškai pagalbinis ir antrinis, ir jo vaidmuo - padėti iliustracijoms. Pats jis - toks ribinis. Yra toks Jonas, dirba, visur skuba, nespėja (nu įdomu įdomu apie ką čia), pradeda blogai jaustis, jam pasako, kad jis nuskubėjo per toli į priekį ir jo siela atsiliko. Tai jis pasėdi ant sofos, pakimarina ir siela iš lėto pasiveja. Pirmai norėjau sakyt, kad didaktiška, bet kad net nedidaktiška - vaikams (o knyga skirta viakams ir būtent vaikų literatūros mugėj apdovanota) čia neneša jokios žinutės, vaikai ir taip dažniausiai niekur neskuba. O suaugusieji jau turbūt moralą girdėjo arba iš Coelho, arba i�� psichoterapeuto, pas kurį gydosi perdegimą. Žodžiu, teksto tikslo nesupratau.
Bet vaizdas - vaizdas gyvena atskirą gyvenimą. Kai lygini tarsi vienodus piešinius, matai, kad jų smulkūs skirtumai rodo praėjusį laiką. Kai matai žiemos panoramą, supranti, kad tai ne tokia panorama, kur būtų svarbu bendras paveikslas ar kažkokia Mintis, o viduje, kiekvienam kampe, vykstantys daugybė mažų procesų. Pati "siela", kai jau ateina pas Joną, užsikloja ant visko tuo permatomu popierium, kaip būdavo fotoalbumuose, ir nuo tada grįžta spalvos.
Aš turbūt esu biški akmeninės širdies, kaip vis priverčia prisiminti bukheiterių tema, bet šiaip man nepasidarė taip jau automatiškai gražiau, kai atėjo siela ir atsirado spalvos :D
Bet su spalvom iš tiesų atsirado daugiau tūrio, 3d efekto, augalų piešinys staiga tapo džiunglėm.
Gal inversiškai ta knyga tikrai gražesnė - kai negalvoji apie tą a la moralą apie šiuolaikybę, o pabandai suprasti, kas iš tiesų galėtų būti siela tame, ką darai? Kaip spalva prideda tūrio, kaip spalvos nebuvimas išryškina detalę, kaip atsiranda tūris arba plokštumas žodžiuose. Kaip tai nebūtinai automatiškai yra gražu arba negražu, ir kaip tą pastebėt.
Vo, ir aš pamoralizavau, o ką!! -
За тази книга, няма нужда да се пише!
-
Gewoonweg prachtig!
De tekst kan je wat richting geven, maar die is absoluut niet noodzakelijk om het boek te smaken. De tekeningen zeggen zoveel en blijven je boeien.Al kijkend ontdek je steeds nieuwe kleine details die je weten te verrassen. Een boek zoals dit maakt me instant blij. Ik ben zo benieuwd naar de andere boeken van Joanna Concejo.
Mag ik ook eens zes sterren geven voor het tekenwerk? -
Изключително красиво издание с мощно въздействие върху всички сетива. Книга за ценители.
-
Beautiful. I’ve never really seen a book like this ever, when it crossed paths with me in a bookstore and I read it then and there.
With only about a page of written word and illustrations you want to live in, the book really lets you let your mind wander and think deeply about your own interpretation of the story. It’s a book that spoke to me and one I’d very much want to own to read whenever I felt the need to. -
Beeld ★★★★★
Tekst ★★★
Kijk zo langzaam als je kunt...
en maak je los van de tekst.
Zelf zegt Olga Tokarczuk daarover in The Guardian 'The language has to be limited to what’s absolutely essential. It’s the picture that carries the story.' en daar ben ik het helemaal mee eens. Nou is de tekst op twee losse zinnen na beperkt tot één volle bladzijde dus niet echt een stoorzender, het is eenvoudig over te slaan voor degene die dat wil. Maar wat mij betreft had dit verhaal zonder tekst verteld mogen worden, de kracht zit hem in de beelden en de ruimte die je daar vindt aan de ene kant en de kijker aan de andere kant.
De tekeningen zijn werkelijk prachtig, de stilte en het terug vinden wat verloren was is zo prachtig verbeeld! Wat een kunstwerk levert Joanna Concejo af, heel benieuwd naar ander werk van haar.
Voor een inkijkje:
https://www.instagram.com/p/CZRupJ3gsQw/ -
Объркан съм, и същевременно впечатлен. Този разказ, който ни казва толкова много в толкова малко текст, те кара да се замислиш над въпроса “А моята душа дали е изгубена?” Изданието е феноменално. Илюстрациите са страхотни, концепцията безумно яка...
-
Istorija tokia paprastutė, gal ir pigoka, apie nespėjančią paskui skubantį žmogų sielą, bet man tiksliai pataikė į būseną, susitapatinau :) Bet piešiniai!!! Ten ne tik kad apžiūrinėji, bet į kai kuriuos sėdi ir žiūri tiesiog, ilgai. Pasidaro ramu nuo to stalo, lango ir žmogaus sėdinčio ir žiūrinčio pro langą. Ne tik pasakojimas apie perdegimą, bet ir vaistas nuo perdegimo.
-
Olga Tokarczuk toma un tema muy manido (vivimos demasiado deprisa y uy qué malo es eso para nuestras almas) y lo vuelve a hacer interesante con este pequeño cuento. Pero lo que es realmente hermoso de este volumen son las ilustraciones de Joanna Concejo. De veras, parad un poco y saboreadlas despacio.
§ § § § § § § § §
Olga Tokarczuk takes an overused topic (how fast we live and oh how sick that makes our souls) and makes it interesting again. But what's really beautiful in this book are Joanna Concejo's illustrations. Do slow down a little to savour them. -
Oh wow a little gem💕. Beautiful little heartfelt story and absolutely amazing art work! This is a perfect little short read to let you mind drift and relax.
I have looked at this a couple of times over now and i absolutely adore it. I Would love some of this art work for my wall.
Each one tells a story that ties in perfectly to the overall meaning. The end was beautiful.
Im such a sop at times but i really love this meassage and believe it is exactly what we all need to stop and think about at some point or another.
Take care never to leave your soul behind❤ -
Добавям тази красива книга в колекцията си от 'мълчаливи' и медитативни книги.
-
Este livro é ... simplesmente maravilhoso.
Uma história curta mas com tanto significado. As imagens transmitem uma grande serenidade, com uma mensagem importante sobre a velocidade que se vive a vida, ao ponto de se perder a alma.
Dá que pensar... -
I so enjoyed this beautifully illustrated fable for adults on losing and regaining our soul's connection to the world. Recommended for fans of Shaun Tan.
-
Леле, колко красива книга.
-
Iliustracijos - 5*
-
Kde je naša duša? Je stále s nami? Nestratili sme ju niekde v záplave starostí, práce, povinností? Pamätáme si stále svoje meno? Nebola kedysi našim menom aj Krása, Bezstarostnosť, Láska, City, Úsmev?
Nemám slov, aká krásna je táto kniha. zajtra sa s ňou idem podeliť pri rozprávaní aj s ľuďmi, ktorí ju budú vedieť oceniť a budeme mať o čom premýšľať. -
Um livro lindo e muito necessário sobre a importância de desacelerarmos ♡
Feliz de ter recebido esse lançamento da editora Todavia :) -
I enjoyed this short story, Lost Soul by Olga Tokarczuk with amazing illustrations by Joanna Concejo a lot – a specially the graphic part that really is stunning. There is very little text about a man who one day wakes up and feels empty inside. It appears his soul can’t catch up with him so the only solution is to sit down and wait. This he does. It’s a nostalgic and atmospheric and yet I am not so sure I agree with the concept. I mean, I do love slow, calm life, closer to nature. But being active is not synonymous with losing oneself, becoming any less deeper or whole as a person. I would say it’s more the matter of the character, there are people who find happiness being in constant motion, and those who need calm and peace to discover it for themselves. And both are fine. Still, it’s a beautiful book and a treat for eyes.
-
Книга най-вече за гледане. Много красива.
-
Прекрасна, топла и мълчалива книга!
Ето защо:
клик! -
Това е.
-
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
#107
Labai graži ir leidžianti pamąstyti knyga. Neįprastai tikroviškai nupieštos iliustracijos. Tinka tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, kurie turi palaukti, neskubėti gyvenime ir palaukti savo sielos.
"jei kas sugebėtų pažvelgti į mus iš aukštai, pamatytų, kad pasaulis yra pilnas skubančių, suprakaitavusių, labai pavargusių žmonių ir vėluojančių, pasiklydusių jų sielų..." -
Viena paprastai įžvalgi mintis ir daug paveikslėlių pieštų pieštuku, kuriais reikia keliauti vėl ir vėl. Jei yra knygos niekada nebaigiamos dėl savo blogumo, tai ši knyga niekada nesibaigia, nes tu vėl ir vėl grįši ir keliausi per puslapius kaskart patirdama kažką nauja.
