| Title | : | Sunlight on Cold Water |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | 0140035877 |
| ISBN-10 | : | 9780140035872 |
| Language | : | English |
| Format Type | : | Paperback |
| Number of Pages | : | 144 |
| Publication | : | First published January 1, 1969 |
Here he meets Nathalie, the wife of a country lawyer. She falls deeply in love with him, a passion to which he soon responds. But back in Paris her innate goodness contrasts oddly with the frivolity of Gilles’s life. Soon it seems as if their relationship is doomed, as if their happiness is a mere gleam of sunlight on cold water…”
Sunlight on Cold Water Reviews
-
After having read, and loved, Sagan’s more famous Bonjour Tristesse about a year ago; when I saw this book and two others by Sagan for only £2 each in a little second-hand bookshop, I dutifully rescued them from the shelves and brough them home to be loved and nurtured by me!
I loved this book! Really loved it. Francoise Sagan is such a talented writer. She wrote Bonjour Tristesse at the age of 17 when she had failed her exams so “decided to write a novel instead”. For one so young, that particular book is truly amazing (or am I just forgetting – now I’m older – how complex a teenagers emotions really are?).
Sunlight on Cold Water was written at the end of the 1960′s so by this time Sagan had matured and had the time and experience to hone her craft. For such a short book (a novella, really) not a word is wasted and I found myself, over and over again, marvelling at her insight into human beings and their actions and motivations. She really gets under the skin of her characters and has the most incredible empathy for what makes them tick.
Gilles Lantier is a successful journalist in Paris, living a life of frivolity with a model for a girlfriend (and women whenever he pleases). At age 35, he finds himself in a very unfamiliar and very frigtening place. What used to interest him now makes no sense, what used to please him now repells him and for the first time in his life he is struggling to even function, let alone live with any purpose. Gilles, although he doesn’t realise it at first – being so overwhelmed by fear, is suffering from depression of the most crippling kind.
“He had spend the whole morning at his newspaper, where he worked on the foreign desk. The world was full of violent and absurd happenings, to which his colleagues reacted with a smug indignation which he found exasperating. Three months ago, he would have been delighted to join in their protests, but it was out of the question now. He even felt midly irritated that the people in the Middle East, the United States, or anywhere else, kept trying to distract him from his real problem: himself.”
The way Sagan depicted Gilles unravelling was astounding. Speaking as one who has suffered depression previously and knows how crippling and debilatating it can be, she got this spot on.
Gilles finally (on the advice of everyone telling him he needs a break) heads down to Limoges, in the Limousin, to stay with his older sister and her husband. Far from him miraculously becoming well again, as everyone expected, in the fresh country air and slower pace of life, Gilles still struggles to do the simplest of things and sleeps as much as possible.
“The simple, homely pleasures of country life! What a pity such clichés could only sustain him for a few minutes at a time before life and his obsession caught up with him again like a pack of hounds in full cry that has given the stag a few minutes’ breathing space merely to prolong the hunt.”
A few weeks into his stay in the provinces, Gilles is dragged along (unwillingly) to a dinner party in the village where he meets Nathalie, the young wife of a very well-to-do lawyer. She instantly falls in love with Gilles (quite to his amusement) and finds reasons to pop along to Gilles’ sisters house to see him. They begin an affair (not very successfully at first) but he eventually falls in love with Nathalie too and his life suddently begins to hold some sort of meaning again.
The title of the book, Sunlight on Cold Water, is a perfect metaphor for Gilles and Nathalie’s budding relationship. Gilles starts to live again, to breathe again. I don’t want to spoil the rest of the book, but there is some soul-searching to be done once back in Paris and the ending really does come completely out of the blue!
I know I have only read two Sagan books so far but I am now declaring myself a huge fan! I find her prose so crisp and clear and not a word wasted and she is also an author who knows her characters so well that her books don’t need to be padded out with non-necessities. Brilliant, just brilliant! -
Sunlight On Cold Water by Francoise Sagan
.
Sagan burst onto the scene when she was only 18 in 1954 with Bonjour Tristesse which was phenomenal and one of my favourite books of all time. I'm finding it difficult to find her books in English anywhere. There's only three or four published online and not many bookstores sell her works which is a shame
.
I got this book second hand in not the best of shape. Published in 1969 about a man named Gilles with a beautiful mistress and good job as a journalist in Paris but for some reason his life falls into despair
.
Sagan's writing at times melts in your mouth. It's eloquent, exquisite and heartaching. What she did so well with the book was capture the mental torture cartwheeeling in the protangist's head
.
The book does fizzle out but the ending makes up for it
.
3.8 -
Lost - probably recycled back to the second-hand shop in a fit of clean-out madness! Never mind - still have her "Bonjour Tristesse" - which I read when I was a teenager - looking forward to a re-read of that.
-
Sen tā nebija bijis. Izrāvu romānu vienā vakarā. Nav no biezajiem, bet tik un tā... Savādi patīkama sajūta. Dailes teātra izrādes "Esiet sveicinātas, skumjas" iedvesmota, izņēmu no plaukta mazu, sarkanos vākos iesietu grāmatiņu, ko māsa nesen paglāba bibliotēkas plauktā "lasītājs-lasītājam" un piespēlēja man. Jocīgi, ka nekad neko ar tām grāmatām nevar zināt. Citas stāv lasāmo grāmatu kaudzītē veselu mūžību, bet vienmēr uzrodas kāda, kurai "it kā nekādu lielo izredžu nav', bet tomēr nez kādā naivā vai nejaušā kārtībā tomēr izkaro sev vietu un laiku. Sagāna ir attiecību pinekļu meistare un arī vieglā, bet ne banālā valoda dara savu. Plūst, aprijot laiku un sapludinot mani ar grāmatas varoņu dzīvi. Ko lai saka? Forši! Izdzīvojos cauri Žila un Natalī mīlestības pinekļiem.
-
Žurnalistas Žilis Lantjė, gyvendamas iš pažiūros pavydėtinai, pradeda jausti tuštumą, vyrą ima kamuoti depresinės nuotaikos, o darbas ir mylimoji - tampa našta. Pasinaudojęs gydytojo patarimu pakeisti aplinką, Žilis išvyksta į sesers namus provincijoje. Čia vyras sutinka Natali ir ją įsimyli. Grįžus į Paryžių, greitai įsižiebusi meilė pradeda blėsti, o Natali gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu.
Vis dar negaliu patikėti, kad laisvalaikiu ir savo noru skaičiau praėjusio amžiaus kūrinį. Keista. Prieš trejetą metų turbūt net nebūčiau apie tai pagalvojusi. Knyga „Truputis saulės šaltam vandeny“ pirmą kartą buvo išleista 1969 metais. Praėjus net penkiasdešimt trejiems metams (2022), „Vaga“ ją išleido dar kartą. Viršelis kitas, bet istorija ta pati. Santykių drama ir peripetijos - tos pačios. Skirtumas tik tas, kad nūdienos visuomenė ją vertina ir supranta kitaip, nei tas greičiausiai buvo daroma XX a. skaitytojų. Per pusšimtį metų pasikeitė ir moralinės vertybės, ir požiūris, ir normos, ir stereotipai, o viso to šioje istorijoje tikrai netrūksta. Aktualijos, tiesa, savo reikšmės neprarado ir nūdienoje.
Ar kada nors gyvenime esate pajutę logiškai nepaaiškinamą tuštumos jausmą? Kai, regis, turite viską, ko reikia pilnavertiškam gyvenimui, ko daugelis netgi galėtų jums pavydėti, bet nesijaučiate nei laimingas, nei apskritai esantis ten, kur turėtumėte būti? Spėju, kad taip. Toks jausmas įvardijamas kaip depresija. Ir čia, tiesa, nėra ko gėdytis - su tokia diagnoze nors kartą gyvenime susiduria bemaž kiekvienas. Vieni šią medicininę būklės išvadą priima ir ieško savipagalbos būdų, kiti elgiasi priešingai - bando tai paneigti, užginčyti. Tikslią tokio pobūdžio depresijos priežastį įvardyti būtų sunku, gal tai rutinos pasekmė, bet jos šaknys, be abejo, glūdi pasąmonėje ir minčių galioje. Ką noriu visu tuo pasakyti? Žilis - pagrindinis romano veikėjas - taip pat pajuto, ką reiškia tokia būsena. Būsena, kai iki tol buvęs mėgstamas žurnalisto darbas tampa nebe mielas, o mylimoji - tik dalis kasdienės rutinos, kai nebelieka jokių švelnių jausmų, jaučiamų jos atžvilgiu. Depresijos tema, atsiradusi pirmuose romano puslapiuose, lydi istoriją iki pat pabaigos, leisdama mįslingai apsvarstyti, ar ji yra kalčiausia dėl Žilio būklės, ar ne. Tuo pačiu keldama klausimą, kur iš tiesų yra liga, o kur - žmogaus negebėjimas elgtis atsakingai ir plaukimas per gyvenimą pasroviui.
Be depresijos, vidinės žmogaus būsenos analizavimo, daug dėmesio istorijoje skiriama santykių perpratimui, aiškinamasi, kur slypi toji siaura riba tarp tikros meilės ir eilinio, laikino susižavėjimo. Ar įsimylėjimas, pajaustas vos po kelių akimirkų nuo pažinties pradžios, po menko dialogo, gali būti meilė, keičianti gyvenimą, suteikianti „sparnų“ pojūtį ir lemianti asmenybės kitimą? Gal įsimylėjimas tik naikina žmogaus savivertės jausmą ir sukelia nepageidautiną širdgėlą? O gal pastarasis, kad ir trumpas, suteikia reikšmingą gyvenimo pamoką? Sunku rasti vieną ir teisingą atsakymą į šį klausimą. Daugelis sutiks, kad atsakymo ištakos slypi pačio asmens viduje, požiūryje ir gebėjime priimti daugeliu aspektų teisingus sprendimus.
Keistokas romanas, neslėpsiu. Ilgai dvejojau: patinka jis man, o gal vis dėlto - ne. Ir tai lėmė ne viena priežastis. Viena vertus, siužetas trumpas, kartais gal net skubotas, iki galo neišbaigtas, nenugludintas, bet kita vertus - subtiliai ir gana filosofišku pavidalu pateiktai istorijai, kurioje išvadas privalo padaryti pats skaitytojas, to pakanka. Rašymo stilius irgi, tenka pripažinti, iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvus, nesudėtingas ar net neprofesionalus, panaudoti neįmantrūs žodžiai, o išraiškos paprastos, bet gebančios patraukti dėmesį ir išlaikyti jį iki pat paskutinio puslapio. Trumpiau tariant, viskas dviprasmiška, todėl drįstu teigti, kad ne kiekvieną skaitytoją įtikins, o tuo labiau sužavės. Knyga yra vienas iš tų atvejų, kai vieniems į atmintį įsirašys dar ilgam, jų širdyje atras kertelę, o kitiems - tik eilinis skaitinys, kurio prasmė bus gili ir neįminama ar tiesiog nesuprasta mįslė.
Sunku vertinti ir pačius veikėjus. Dar kebliau yra reitinguoti, žinant dviprasmišką knygos pabaigą, nuspręsti, kuris iš jų elgėsi teisingai, o kuris - ne. Žilis man pasirodė per didelis nutrūktgalvis, maištingas, nežinantis, ko nori iš gyvenimo (nors biologinis laikrodis jau skaičiuoja ne vieną dešimtį), ir toks, kuriam šeimos idilė nėra pagrindinis siekis. Natali, geriau pagalvojus, irgi nebuvo ta, kurią galima pavadinti „šventuole“. Perdėtas reiklumas, o gal ir naivumas, neleidęs suprasti, koks žmogus Žilis yra iš tiesų, įtraukė ją į savo asmeninės nežinomybės ir tuštumos liūną. Liūną, iš kurio norint pakilti, reikia stengtis ir būti morališkai tvirtam.
„Truputis saulės šaltam vandeny“ - istorija apie keblius dviejų žmonių santykius, vieną akimirką atgaivinančius ir pabudinančius kaip po netikėto apšlakstymo šaltu vandeniu, kitą - deginančius lyg pati kaitriausia saulė. Tekstas liūliuojantis, banguojantis - iki galo nesi užtikrintas, kas bus toliau, kadangi tarp veikėjų vyksta aistringos intrigos. Romanas nėra skirtas tiems, kurie labiausiai žavisi laimingomis pabaigomis, panašiomis į esančias pasakose, tokiu būdu ieškodami savotiškos paguodos, realaus pasaulio užribio. Atomazga ir galutinis taškas šios klampios (net, sakyčiau, toksiškos) meilės istorijoje verčia apgalvoti, kas iš tiesų visą laiką buvo rašoma tarp eilučių, kokios detalės liko nepastebėtos arba ne taip suprastos, kodėl rašytojas apskritai pasirinko rašyti (tikėtina, kad jis norėjo diskusiniu klausimu pasidalinti su skaitytojais). Pabaiga (kaip ir visas kūrinys) apmąsto svarbius egzistencinius klausimus, gyvybės ir esamybės esmę, žmogaus vaidmenį kito individo gyvenime, klaidų sampratą ir vieno veiksmo lemtingumą.
Rekomenduoju mėgstantiems lakoniškus romanus, kuriuose pernelyg neišsiplečiama į antraeilius dalykus, personažus, nesileidžiama nukrypti į smulkias detales. Siūlau, jeigu norite susipažinti su prancūzų rašytoju, jo kūryba ir idėjomis, kurios galbūt truputį skiriasi nuo kitų Europos autorių (tiek nūdienos, tiek XX a.). Rekomenduoju, jeigu mėgstate neapsisprendusius veikėjus, iš kurių nei vienas negali vadintis teisuoliu, kitaip tariant, tuos, kurie primena ne išgalvotus personažus, bet mus, realius žmones. Jeigu jums patinka, kai kūrinio turinys padeda bent trumpam nutolti nuo aplinkos ir pasinerti į gilius apmąstymus, rekomenduoju, kadangi neabejoju, kad skaitydami „Truputis saulės šaltam vandeny“ tokią transo būseną patirsite. Istorija patiks visiems, kurie neieško didelių įmantrybių ir pribloškiančių siužeto vingių, o veikiau renkasi mėgavimasi pasroviui plaukiančio romano puslapiais.
4/5⭐ -
Gilles, 35 godina, urednik lijevo-liberalnog pariškog dnevnog lista, uspješan i zgodan, pati od životne iscrpljenosti i depresije. Očajnički bježi od svoje zgodne žene kod sestre u provinciju. Tamo na večernjoj zabavi upozna atraktivnu i dobro raspoloženu Nathalie Sylvener koja se odmah zaljubljuje u njega. Gilles živne.
U Parizu se, pak, pametna i ozbiljna žena kreće poput stranog tijela između neozbiljnih, površnih pariških prijatelja, a prevrtljivi Gilles ne osjeća se više toliko živim, zaintetesiranim. Ne zna što hoće, postaje mu opet dosadno....
Kao i uvijek kod Sagan njeni likovi muče jedan drugog u ljubavi a kraj im je gotovo uvijek tragičan. -
The book’s title –a bit of sunshine in cold water—comes from a poem by Paul Eluard and in this novel refers to a brightly burning relationship that is ultimately doomed. The theme seems to be something like, be careful what you wish for and be careful what you might be willing to give up (or expect someone else to give up) in order to get it. The story begins with third-person narrator’s description of Parisian journalist Gilles Lantier’s classic case of depression that comes out of nowhere. He no longer has any interest in anything, including the terrific city he lives in, his rewarding career, his former plans to write a book, his friends, and making love to his gorgeous fashion model girlfriend. Maybe some time off back in his provincial hometown would be good therapy? One of the most appealing aspects of the story is its juxtapositioning of events back and forth between Paris and the small, provincial town of Limoges in the Limosin area of central western France. Will the bucolic setting of Gilles’s sister’s house signal a new life, or will Paris exert its inevitable pull? But naturally, this question will be decided less by locale than by a new explosive passion Gilles feels for Nathalie Silvener, who is married to a Limoges municipal official—and her reciprocal passion for him. Where will the new relationship thrive--or will it thrive at all? Or has everything suddenly become a little too perfect? There are several foreshadowing references to Gilles’s preference for a solitary life. “Il y avait longtemps, maintenant, près de quinze ans, qu’il jouait son role de solitaire. Solitare souvent escorté par une femme mais une femme qu’on pouvait laisser à une table ou un ami, une femme comme Eloïse, par example, qui connaissait tout le monde et qu’il abandonnait gaiement” (169). Apparently, despite his initial all-consuming passion for Nathalie, he just does not have the chops to sustain a viable quality relationship, nor does he seem capable of monogamy. I hesitate to reveal much more about the plot except to predict that a certain level of self-indulgence, including a insouciant dive into adultery, cannot bode well. As usual, Françoise Sagan illustrates that an intemperate grasp for happiness is just one more situation in which there is no free lunch. The 1971 film version (which introduces a very young Gérard Depardieu as Nathalie's brother Paul) is low-key, but well acted and very faithful to the novel.
-
Firstly, Sagan describes a mental breakdown so well I felt I was having one. Next, she paints her characters so acutely and mercilessly, we feel for them, recognise them. Yes, Gilles is weak. No, he does not deserve the wonderful, authentic, real woman who "saves" him. Both are unforgettable characters and Sagan is a master story teller. My only regret was not reading it in its original French.
-
I just couldn't care less for the self-important people cultivating their ennui and brooding over their petty problems. Sagan's writing redeems the slight material but not much.
-
Īsta franču literatūra (vienīgi bez erotikas :).
Sākas ar galvenā varoņa Žila depresiju, līdz viņu no tās izglābj jauna, aizraujoša mīlestība. Bet vai tā viņu vienmēr darīs laimīgu?
"Jūsmot?... Sievietei nepiedien tā runāt. Pietiek, ja sieviete jūsmo par vīrieti, ar kuru viņa dzīvo, tad viņai nebūs vietas galvā bērnišķīgām ilgām pēc neiespējamā." (203.) -
Nustebinti sugebanti klasika
Jei ne internete pamatytos rekomendacijos, šis gėris būtų prasprūdęs pro akis. Rekomenduoju ir Jums šios knygos nepraleisti.
Francoise Sagan prisimename iš jos populiariausio ir daugiausiai pripažinimo sulaukusio romano „Sveikas, liūdesy“. Na, o šiame romane kartu su Žiliu persikeliame į 70-ųjų Prancūziją. Kamuojamas depresijos bei ieškodamas gyvenimo prasmės, pagrindinis veikėjas apsistoja pas savo seserį Limožo miestelyje. Netikėtai įsuptas į meilės sūkurį Žilis pasijunta vėl esantis gyvenimo kryžkelėj. Bet kuriuo atveju tenka priimti sprendimus, vėl mėgautis lengvabūdiškumu, kuris atvedė iki dabartinės situacijos, ar atsakyti į jam rodomą meilę bei švelnumą.
Autorė subtiliai, nedaugžodžiaudama perteikia paryžietišką atmosferą. Pamatome žurnalistikos užkulisius, kartu leidžiamės į naktinį veikėjų gyvenimą, kuriame gausu gėrimų, merginų bei nuotykių iki paryčių. Tačiau ne visi taip nori praleisti savo dienas. Čia aiškiai brėžiama takoskyra tarp miesto skubančio gyvenimo ir mažo miestelio kultūros, vakarienių, lėtų vasaros dienų mėgaujantis kito draugija, pokalbiais .
Taip pat stebina autorės gebėjimas visą istoriją perteikti vyro akimis. Nagrinėjama jo vidinė jausena depresijos akivaizdoje, baimė įsipareigoti bei daugelis kitų iš to sekančių klausimų. Labiausiai erzinantis dalykas pasirodė vyrų požiūris į intelektualią moterį. Netgi baimė, noras pasirodyti pranašesniems ar tiesiog bandymas ją pažeminti. Žinoma, čia jau kylančios mano, kaip skaitytojos, vidinės jausenos. Reikia prisiminti, kokiais laikais parašyta knyga ir su kokia kasdienybė visgi moterys turėdavo susidurti. Natali bando tam priešintis ir įrodyti, jog moterys gali daug daugiau nei tik būti namų puošmena.
Romanas nesiekia nei 200 puslapių, tačiau savyje talpina labai daug. Tai klasika, kuri nagrinėja socialines, psichologines ir kitas ramybės visuomenei neduodančias problemas. Tačiau, kad ir kiek panašios temos knygų būčiau perskaičiusi, ši vis tiek sugebėjo nustebinti, o pabaiga pribloškė. Ją paliksiu įvertinti Jums patiems. -
Я слышала, что все произведения Саган однотипны. И я с этим согласна (хотя ознакомилась всего с 2-мя :). Совсем недавно я читала "Здравствуй, грусть!", после нее в клубе предложили "Немного солнца в холодной воде". Несмотря на непохожесть сюжетов, настроение у книг одинаковое. И я его плохо воспринимаю, чувствую. Мне трудно понять настолько эгоистичных людей, как в произведениях Саган. Это же нездоровый эгоизм, губящий всё и вся! В жизни все более завуалировано.
"Немного солнца в холодной воде" - очень грустный роман, как по мне. И оставляет после себя далеко не радостные ощущения, какое-то гнетущее состояние. Мне редко нравятся книги с подобных сюжетом. Хотя я не могла не ощутить мастерство автора. Но выше 2-ки рука не поднимается ставить. Прости, Франсуаза! -
تناقش هذه الرواية مشكلة الرجل الأزلية وهى الحيرة
بين الحرية المطلقة بدون حب أم الحب ومسئولياته وتابعته
ومشكلة المرأة عندما تكون أفضل من الرجل الذي اخترته علي جميع الأصعدة
والنتيجة المتوقعة لمثل هذا الاختيار وعلى الرغم من ان أحداث الرواية تدور فى
ستينيات القرن الماضي الا أن الكاتب لم ينجح في التعبير عن تلك الفترة على الرغم من سلاسة
أسلوبه تشعر أن هذه الرواية سبق وأن قرأتها أو أنها كلاسيكية من كلاسيكات الأدب الروسى -
This is not half as bad as "Do you like Brahms?", the author's irony redeems the melodrama. The intertextual reference is Anna Karenina, but unlike Tolstoy, Sagan seems to think that all unhappy families are alike.
-
Написано легко и изящно. Главная тема романа любовь, причём настолько невероятная, что главный герой забывает о своей депрессии буквально после пары встреч с рыжеволосой деревенской красавицей. Она, конечно, будет любить его, потому что должна, другой роли у нее в романе нет. А когда он немного усомниться в любви, то сразу исчезнет. В целом, было интересно познакомиться с творчеством данной писательницы
-
Acabei de ler este livro a semana passada e senti que precisa de refletir sobre ele. Nunca tinha lido nada da Françoise Sagan por não ser propriamente fã de intensas histórias de amor, mas deparei-me com este livro na minha prateleira e porque não dar-lhe uma hipótese. Em si não achei a história nada de especial, até banal. Em poucas palavras, um homem deprimido de Paris que reencontra o seu consolo numa mulher que vive na província... nada que me surpreendesse. No entanto, o importante neste livro não é o tema da narrativa em si, mas a forma como Sagan retrata os sentimentos humanos, a maneira como encaramos as nossas relações, as nossas paixões e até mesmo a relação que temos connosco próprios. Um raio de sol na água fria, apesar de pequeno, foi para mim um livro intenso que me fez confrontar com o egoísmo e a irracionalidade a que algumas relações ou momentos das nossas vidas nos podem levar. Por muito estranho que possa parecer, senti-me contagiada pelas emoções exacerbadas e pela insensatez que cerca as duas personagens principais. Sem dúvida genial. Um livro que me marcou e que apareceu na minha vida no momento certo. Acho que me vou lembrar dele muitas vezes.
-
Turbūt pirma knyga iš prancūzų literatūros, kuri visai patiko 🤔🙂
-
The more I move through periods, the more I find Sagan's novels likeable. Unlike the titles of the 60's, the latter works are bolder, as the themes and settings change. Sunlight on Cold Water deals with depression, as well as a need for compassion. The problem is that the main protagonist doesn't know how to appreciate it, as his business life doesn't offer him satisfaction he wants and his love life is based on attraction and fulfillment of lust. When an offer for a visit to his sister breaks his daily routine, he discovers what good a little change can bring. This title has made an impact on me and it will be difficult to rank it,as there are three more titles to go through. Sure, there may be nothing original to the plot, but the book can act as a therapy. Especially if there are people who deal with the same problem, but under different circumstances. When tired, the body needs rest. When bored, the man needs change. When making mistakes, a person must find a way to start with a clean slate and so on. In short, it's a recommendation during the weekend, so you can welcome the new week.
-
While the book is beautifully and truthfully written, I didn't enjoy it. Not the smallest part of it. I wish main characters had more control of their own behavior. But no, they even lack understanding of the state their relationship is in. And they didn't do anything to right the many wrongs their relationship had. I don't even have sympathy for them. This book just upset me.
-
Laikas tikriausiai turi galią tik tam, ką tu suvoki.
*
Aš visada sakau: gyvenimas - kaip jūra. Viena banga iškelia, kita nuleidžia...
*
Galbūt meilę kartais galima apibūdinti kaip norą dalintis rūpesčiais su vienu vieninteliu žmogumi. -
Not a chance male writer would end story in such manner - killing his sex, I believe that only females, mother can sacrifice everything for some man. I myself am male, and I did enjoy the book except the ending, but thatş life.
-
Perskaičiau "Sveikas, liūdesy", berods praėjusiais metais. Tada padėjau į šalį ir tik dabar priėjau "Truputis saulės, šaltam vandeny", nes akis badė gulėdama nebaigta ir @knygu_maniakes_ispazintis prisiėmė atskomybę už tai, kad man patiks. 😀
Tai aš dabar ir suku galvą, ir nenusprendžiu į kurią pusę mestis.
Pradžioje mane taip erzino vėjavaikis pagrindinis herojus, kad varčiau akis ir mąsčiau, ar čia visą (kad ir ploną) knygelę jį tokį kest reikės. Noris iš karto teisintis, kad aš manau, kad psichologinės problemos yra rimta, spręstina, svarbu ir apie jas kalbėti reikia. O kas taip erzino? Visas don žuano elgesys, nepastovumas, pasipūtimas, egoistiškumas, pasaulio bambos sindromas ir dramos dramos, nuolatinės dramos. Neradau jame jokių patrauklių bruožų. Jei jam gerai - visiems aplink turi būti gerai, bet jei blogai, tai visas pasaulis griūva. Ir man nepavyko jo užjaust, įsijaust, kėlė tik pyktį. Tada mąsčiau, kad gal erzina, nes turiu panašių savybių? Gal erzina, nes iš tiesų suprantu? Nes kabina kažką, ką savy atpažįstu? Klaustukai, nes esu suirzus ir neturiu atsakymų. 🤷♀️
Bet va aliuzija į rusų romanus labai patiko. Ir tai, kaip dramatiškai istorija rutuliojos priminė kažką panašaus, pažįstamo, net jei apimtim toli gražu neprilygo Kareninai. Vienu metu galvojau kad čia vienas Beigbederio charakterių +Tolstojaus Ana Karenina. 😅 Natali jausmų stiprumas charakterio vientisumas mane sužavėjo! O, kokia nuostabi moteris!
Ir pabaiga tarsi buvo ir tikėtasi, ir išpranašauta, ir tęstinumą išlaikanti. Ir tarsi patiko. Bet tuo pačiu paliko didelį neteisybės ir pykčio jausmą.
Ir kaip man įvertint tokią knygą? Stipriai ir daug visko kilo. O už tai, kad kilo - tarsi irgi pliusas. 🤷♀️ Su savim reikia pirma išsiaiškint, bet taip suirzau, kad nenoriu. Tai kol kas pirmi įspūdžiai tokie. -
Моя оцінка 5/10
Швидше НЕ рекомендую, ніж рекомендую
Якщо коротко, то це історія про те, що коханню не місце там, де панує егоїзм. Якщо одне, то не інше, навіть якщо дуже хочеться.
Початок був доволі цікавим, загадковий із французькими нотками, я щиро повірила головному героєві та перейнялась його проблемою. Але чим далі я гортала книгу, тим більше він починав дратувати своїми витівками, було враження що я читаю не про дорослого 35-річного чоловіка, а про підлітка, який кидається від крайнощів до крайнощів.
Жіль посередній журналіст в якого єдина радість в житті, це вечірки в клубі та час від часу п'яний секс із черговою подругою. Та в житті кожної людини приходить той момент, коли жити таким життям вже не сила і тоді здоровий чоловік падає в депресію. Ліки проти депресії в 1967 році були такі: свіже повітря, прогулянки і кохання.
Головний герой безтямно закохується в одружену жінку: вродливу, розумну, багату і дуже сексуальну. Пристрасть, яка спалахнула між двома егоїстичними натурами не могла тривати вічно, бо для цього потрібно гамувати своє друге "я". Жіль, який здобув жінку, яка на дві голови була кращою від нього, яку хотів кожен парижанин, піддався владі своєї "дволикої" натури і замість того, щоб берегти те єдине, що відродило в нього потяг до життя, він всіляко цьому протистояв.
Вона, Наталі, була ладна бігти за ним на край світу при цьому розуміючи, що вона гідна того вишуканого життя, яке їй дарував чоловік: розкішний маєток, освічене товариство, безтурботне провінційне життя, коли кожен мешканець містечка вважає за честь, якщо Наталі складе свою компанію на його вечірці. Та вона зреклась всього і "спалила" за собою всі мости, погамувала свій егоїзм заради щирого кохання.
І цю прекрасну натуру, витончену квітку нещадно обріс колючий бур'ян. Адже Жіль так кохав свою квітку, свою Наталі, що не зчувся як її ж сам і знищив своєю закомплексованістю, своїм прагненням до свободи, для кого сумнівні друзі кращі за сімейні цінності, а швидка інтрижка розпалювала "парубоцький" азарт. Їй залишалось єдине: дати йому свою свободу ціною власного життя.
"Сонячний промінь в холодній воді" вдала назва для цього твору, оскільки тут можна задуматись чи спроможний той промінь нагріти холодну воду, чи вистачить йому внутрішнього тепла? Красива назва легкого оповідання, яке читається за вечір і практично одразу ж забувається. -
J'ai Lu! At first I was amazed that I was (re) reading this novel For the life of me I couldn't remember reading it a first time. Perhaps I hadn't read it. Cracking it open I enjoyed the Made For TV film feel the comforting cozy of the first chapters, the explaining of what everyone understands of nervous breakdowns, the man against the world, the set up was familiar. Then I began to get the idea I was reading a "roman rose" -- everything was so meaningless, so trite, there was nothing other than a man with an important job, in an important city and some woman he was bedding taking precedent over all the other women he was bedding. Half way through I was ready to give up, but then Sagan turns the book around and here we have it, her heroine is so much more human and real than the Man. Their life, riding off to the magical world of Paris, into a cramped apartment, self censorship and banality trying to disguise the lack of brilliance, and the prince and princess realize that there has been an error in the computation. I can understand the structure of the book, a way to manage the (slight) material, but I kept thinking why not begin near the ending? This idea also occurred to me when I read Saga's Dans un Mois, Dans un An -- last month as it happens. And then the ending -- was I back in a Louis Bromfield novel? Technically I get that Sagan had something to say, and perhaps she was hampered by conventionality but then she used it to set the novel. It's a toss up but as the cover says: J'ai Lu!
-
მთავარი პერსონაჟი არის ჟილი. წარმატებული მამაკაცი, რომელსაც ერთი შეხედვით ყველაფერი აქვს, კარგი სამუშაო, მეგობრები, მოდელი ცოლი... თუმცა მას კლინიკური დეპრესია სჭირს. იგი გადაწყვეტს დასასვენებლად წასვლას თავის დასთან, სადაც შეხვდება მშვენიერ ქალბატონ ნატალის, რომელიც ცხოვრებას ამოუტრიალებს. წიგნი მოგვითხრობს, შეძლებს თუ არა ეს ორი ადამიანი ურთიერთობას, თუ მათი ბედნიერება არის ისეთივე უმნიშვნელო , როგორც მზის სხივი ცივ წყალზე. (dum dum tsss)
ჟილი არის ალბათ ერთადერთი მთავარი პერსონაჟი რომელიც ასე შემზიზღებია, ის წარმოადგენს ყველაფერს, რაც მამაკაცი არ უნდა იყოს, იმ დონეზე რომ კითხვისას ცუდად მოქმედებდა, ასევე თუკი ოდნავი ემპათიის შეგრძნება გაქვს ადამიანს ხვდები როგორ დამთავრდება ეს ისტორია. მიუხედავად ამისა წიგნში არის შესანიშნავად აღწერილი ადამიანის გრძნობები, განსაკთრებით დეპრესია, მარტოობა. ასევე სხვა პერსონაჯები ძალზედ საინტერესოდ არიან დაწერილნი, მათზე დარდობ და გინდა რომ ნახონ ბედნიერება. ჩემი სიძულვილისა ჯილის მიმართ, ის მაინც საინტერესო პერსონაჟია, რადგან მამაკაცის ერთერთ არკეტაიპს წარმოადგენს და საინტერესო შესწავლის ობიექტია.
საბოლოო ჯამში არ არის ცუდი წიგნი, თუკი რომანსი, დრამა ან საფრანგეთი მოგწონთ ვრეკომედირებ ამ წიგნს. -
До этой книги впервые я добралась в подростковом возрасте. Как и другие произведения Франсуазы Саган, она меня впечатлила своей близостью к реальности. Мы видим развитие и изменение отношений между героями в контексте обычной, бытовой жизни.
В моем детском сознании тогда связь мужчины и женщины, особенно замужней, имела привкус чего-то запретного. Книга разрушала сказочные стереотипы о "прекрасном принце, который прискачет", так как в "Немного солнца в холодной воде" инициатива находится в руках героини Натали, и о "они жили долго и счастливо", так как рассказ не останавливается в моменте кульминации романтических чувств.
Мне вдохновила целостность, духовность и умение слушать главной героини. Я ей искренне сопереживала.
Много лет назад книга была мне очень полезна, но и сейчас перечитать ее было приятно. -
Although this novel is predictable but it's not irritating. I find it disturbing that the author abused the word "mistress" to describe "Nathalie" who seemed more of a girlfriend? Perhaps it was fine back in the 60s.
I think the way Sagan describes how fragile, selfish and fickle human beings can be is dazzling. -
Wow. Mochte ich sehr. Wirklich.
Weil es mich so sehr an Effi Briest und Madame Bovary erinnert hat. Was natürlich auch beabsichtigt ist. Die Sprache war großartig. Die Bilder die Sagan entwirft. Und jetzt kann ich tatsächlich behaupten: Ich habe ein Lieblingskapitel. Danke. Es werden weitere Titel folgen! -
Wonderfully written
-
yeah selfish depressed men cured by love
