| Title | : | Amžinybė manęs nejaudina |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | - |
| ISBN-10 | : | 9786090131527 |
| Language | : | Lithuanian |
| Format Type | : | Hardcover |
| Number of Pages | : | 240 |
| Publication | : | First published February 1, 2018 |
| Awards | : | Metų knyga Documentary (2018), Kūrybiškiausia metų knyga (2018) |
Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.
Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.
Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai.
Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius.
Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus.
Sigitas Parulskis
Amžinybė manęs nejaudina Reviews
-
Skaityti Parulskį, supratau, man jau pasidarė kaip susitikti su seniai matytu penktos eilės dėde per giminės balių - viskas pažįstama, tik žiūri, kaip žmogus pasikeitė, ką pasakoja, staiga ima ir papasakoja kažką, ko tu visai nesitiki. Staiga pamatai, kad jis tau visai nebe egzotika, o kaip tik, net kažkaip keistai artimas. Nu ir atsisveikini iki kito baliaus.
Galvojau, kad knyga bus šūdas, bet buvo kaip tas dėdė - keistai jauki. Pirma dalis - gal 90 psl tekstas, kuris iš esmės yra SP autobiografija - nenuoseklus, šokčiojantis (skaitydama vis prisimindavau Chabono "Moonglow"), su bilenkiek daugtaškių, kurie SP kontekste iš pradžių atrodo keistai - o po to net nejaukiai, supranti, kad labai asmeniškai. Net SP pokalbių knygoje su Jonušiu nebuvo tokių išsisakymų, pasakojimų apie sukrėtimus, baimes, apskritai gyvenimą - kas prašoka greitai ir ko nepastebi, kas kaip tik užkliūva. Išties netikėta ir gražu.
Antra dalis - rinkinukas iš jo "Lryto" portale spausdintų tekstų. Visi trumpi, teziniai, turi pagrindinę mintį ir ją išplėtoja - apie visuomenę, gyvenimą, istoriją, net politiką, kitus dalykus. Nors kartais "Lryte" tuos tekstukus paskaitau, jų kaip visumos anksčiau nebuvau injekcinusis, ir dabar jie nustebino - tuo, kokie yra keistai... švelnūs. Jo, Parulskis pasidarė beveik nebekampuotas ir ramus. Tekstai neprovokatyvūs, kiek tai įmanoma - parulskiškai leopoldiški ("gyvenkime draugiškai"), kartais pikti ir su nuoskauda, bet niekuo ne pagiežingi. Po Radvilavičiūtės "Tekstų persekiojimo", kur kaip tik tos pagiežos, noro būti nepopuliariai aštria - su kaupu, šita knyga išties buvo kaip geras dėdė. Nu ir trečia dalis - keli tekstai, kur eseistika senuoju Parulskio stilium, pažįstama iš "Nuogų drabužių".
Galvoju, kaip keista - Radvilavičiūtės knygoj tos naujos intonacijos mane taip nervino, net piktino, o pas Parulskį jos kaip tik atrodo įdomios. Gal tiesiog bad luck - kai tonas pasikeičia iš draugiško į piktą, tai jau atrodo, kad visą laiką tave apgaudinėjo, "išlindo yla iš maišo". O kai iš pikto niurzgos į ramų mąstytoją - tada jau viskas gerai, su viskuo sutinku. Gal ir tikrai, kaip rašo Neringa Butnoriūtė GR knygos recenzijoj, ta pirmoji, ylos, pozicija sunkesnė - esi nepatogiai marginali, užkabini visus savo nuomonėm; gal ir tikrai daug lengviau skrebenti bendrus pamąstymus apie tai, kas tau pasirodė keliaujant ar prausiantis duše. Bet autobiografija su daugtaškiais tikrai verta daug daug žvaigždučių. -
https://perskaiciau.wordpress.com/2018/03/03/9-9-sigitas-parulskis-amzinybe-manes-nejaudina/ -
Idomi, verta dėmėsio knyga. Puiki proga susipažinti su šiuolaikine lietuvių kūryba, paneigiant faktą, kad ji yra neįdomi. Rekomenduoju
-
Drąsa ir viltis. Tai du žodžiai, kurie ateina į galvą perskaičius šią knygą. Drąsa sakyti tiesiai tai, ką kiti (dauguma mūsų) tyliai pagalvojame, bijodami tapti nepatogiais ir būti apkaltintais nacionalizmu ar antisemitizmu (bei visais kitais “-izmais”), t.y. nesilaikančiais politkorektiškumo. Viltis, nes kiekviename iš tekstų jos dar yra, nepaisant taip negailestingai apnuoginamų mūsų ydų ir nuodėmių.
Taip pat tai tekstas, kuriam perskaityti reikia atvirumo ir noro suprasti, išklausyti kitokią nuomonę. Nepulti gintis ar kaltinti, bjaurėtis ar smerkti (oi, kiek tokių bus, nes kalbama tikrai apie jautrius mums visiems dalykus). Bet tiesiog pažvelgti į save atidžiau ir pastebėti tai, ko visiškai nesinori matyti: apsimetinėjimą, ribotumą, kompleksus, stereotipus, traumas, kurias norint išsigydyti, reikia pripažinti. -
Pradžioje nustebino paprastas plonas "laikraštinis" popierius. Tinkamai sumanyta, nes dauguma tekstų knygoje ir yra iš spaudos. O jei Parulskio "amžinybė nejaudina", tai toks "laikinas" popierius irgi nekliūva.
Beveik pusė knygos - esė stiliaus autobiografinis tekstas. Vaikystė, sovietmetis, religija, kelionės...
Kita pusė - "lietrytyje" jau skelbti trumpi tekstai. Dalį jų buvau skaičiusi, dalį - ne.
Knygos pabaigoje - keturi ilgesni esė, skelbti įvairiuose leidiniuose (daugiausia užsienyje). Tarp jų nemažai pasikartojančių motyvų, tų pačių pavyzdžių - tai, kas autoriui svarbu, kas labiausiai skauda ir įstringa.
Jei mėgstate Parulskį, turėtų patikti ir ši jo knyga. Man patiko. -
“...mirties akimirką mes prarandame galią pasirinkti savo kelionės draugus. Mus nubloškia lemtis ir ne mes sprendžiame, su kuo žengsime į amžinybę. Į nesibaigiančią naktį”
“Pasaulis tas pats, o vienatvė kas kartą nauja.”
“Mano pyktis yra reakcija į tai, kas negerai. Bet niekas manęs neišmokė, kad pyktis nieko neišsprendžia. Yra tik apgaulingas pojūtis, kad jeigu pykstu, vadinasi, kažką padariau. Iš tiesų darau tik žalą sau, o naudos visuomenei - jokios”
“Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save - akimirką nemirtingus.” -
Visko daug. Ir tokios neatpasakojamos smegenų mankštos. Ir pamąstymų įvairiausiomis temomis.
-
Šiuo atveju iš meilės Parulskiui, vertindama knygą mažiau nei 5 žvaigždutėm, jaučiu pareigą pasisakyti. Net šioje knygoje Parulskis sako, kad jam kaip rašytojui reikalinga konstruktyvi kritika. Nežinau kiek maniškė bus kontruktyvi. Pirmoji knygos dalis “Amžinybė manęs naujaudina” - kaip tik tai, ko ir tikėjausi, mėgavausi parulskiška maniera ir pasakojimu, bet jis tarsi baigėsi per greitai. Antroji knygos dalis šiek tiek kankino - labai daug pasikartojančių temų, sakinių ir pastraipų, suprantu, kad norėta užpildyti knygą, bet nesu tikra ar tai padaryta atsakingai. Ar nebus tai “Sudėjome, ką turėjome” principas?
-
Jaučiausi, lyg klausyčiau girto tėvo, ir nebesuprasčiau, kur satyra, kur provokacija, o kur nuoširdus požiūris. Ka��koks pseudointelektualinis, vietomis pats sau prieštaraujantis ir gal kokiam dešimtokui ir pasirodantis kritiškas, gilus ir "self-aware" primityvių minčių kratinys. Arba aš pati kažko labai nesuprantu - visko gali būti.
-
"Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save - akimirką nemirtingus".
