Miegas ir kitos moterys by Sigitas Parulskis

Miegas ir kitos moterys Reviews

• 
  Vismantė

  „Kiekvieną rytą nubudęs pagalvoji,– šiandien kas nors mirs. Tai neišvengiama, tai viena iš žmogaus laiko praleidimo formų. Kas nors – bet tik ne aš – taip mes galvojame kiekvieną rytą.“
  
  Su Sigitu Parulskiu susipažinau skaitydama jo kūrinį „Tamsa ir partneriai“. Tada supratau tiek, kad nieko nesupratau, bet labai patiko. Dabar suvokiu tiek, kad rašytojas iš esmės daugiausiai koncentruojasi į žmogų, jo dvasinę būseną ir jo veiksmus. Šiame esė rinkinyje tas „gilinimasis“ buvo paviršutiniškas, tačiau tikrai ne blogąja prasme - atvirkščiai, autorius kalba apie tai, kas kiekvienam mums turėtų atrodyti savaime aišku, tačiau kažkodėl užmiršta, todėl aiškių faktų iškėlimas lemia šokią tokią staigmeną, mintį, kad tai galėjau sugalvoti ir aš, bet kodėl nepagalvojau anksčiau? Taigi, daug sunkiai suvokiamos akivaizdžios tiesos.
  
  Kūrinys sunkus, tikrai ne poilsinis, nors pats žodynas ir teksto suvokimas nėra aukštoji matematika, vis dėlto, norit suprasti aiškią žinutę, laiko įsiskaityti į kiekvieną esė reikia. Kūrinys pasižymi daugiausiai ironijomis, vietomis tikrai nuoširdžiai nusišypsojau, jeigu būčiau labiau empatiška, tai tikiu, kad būčiau ir garsiai nusijuokusi.
  
  Parulskis ir būtent šis kūrinys labai priminė vyriškąją Jurgos Ivanauskaitės versiją, gal šiek tiek linksmesnę, bet iš esmės tas linksmumas čia pasižymi didelėmis duobėmis, kaip juokas per ašaras, arba „juodas humoras“. Tačiau pati pasakojimo linija labai sutampa su Jurgos Ivanauskaitės - lyg ir liūdna, lyg ir tamsu, lyg ir jaučiasi kažkokia tuštuma, tas pasaulis toks niūrus. Iš esmės dvelkia ironišku tarpybmečiu, nors pačios istorijos rašomos jau praėjus kuriam laikui po šio etapo.
  
  Kiekviena istorija pasižymi kažkuo liūdnu, tačiau tuo pačiu autorius stengiasi ją pagyvinti, pasišaipyti, suteikti ironijos, juoko. Labai didelis dvilypumas ir tai man labai įstrigo. Bravo, Parulski!
  
  Negalima autoriaus tapatinti su pasakotoju. Net tada, kai autorius sakosi esąs pasakotojas. Tokia viena taisyklė, kurią įsimenu dar nuo mokyklos laikų. Vis dėlto tikiuosi, kad pasakotojas nėra lygus autoriui ta tiesiogine, ne literatūrine, o gyvenimiška prasme. Neskaičiau Parulskio biografijos. Bet kada nors tikrai pasidomėsiu.
  
  Pagrindinis klausimas - kodėl pasirinktas toks kūrinio pavadinimas? Neįsivaizduoju. Jeigu galvočiau, kad pavadinimas parenkamas pagal geriausią kūrinio esė, tai stipriai klysčiau, nes šio pavadinimo esė buvo pati neišskirtiniausia ir mažiausiai atskleidžianti. O gal autorius to ir norėjo?
• 
  Gerda

  “Prisimenat mano esė, kuri prasideda pelkėje skęstančios karvės vaizdu... Žinoma, neprisimenat, tiek to, juk rašoma ne tam, kad kas nors prisimintų, rašoma tik keletui akimirkų, kad kas nors, skaitydamas tavo tekstą, pagyventų su tavim, paėjėtų trumputį lemtojo maratono ruožą, pajustų žmogaus dalyvavimą šiame pasaulyje, kito buvimą...”
• 
  Andrius Bursovas

  "... ir stengiesi labai nekaltai pagadinti orą, kad nepažadintum pasąmonės dangoraižiuose snaudžiančių begėdiškų kompleksų."
• 
  Viktoras Jasaitis

  Pirmoji Parulskio knyga (ir kol kas vienintelė), patekusi į mano rankas. Kaip ir viena iš nedaugelio, esė stiliaus. Skaitydamasis jaučiausi kaip vaikas, pirma kartą paragavęs esė. Nors ir grubios, tiesmukiškos, kartais atrodo per daug vulgarios ir nemalonios esė.
  
  Bet mintis.. Visada rašliavoje svarbiausia mintis.. O šioje knygoje daug gerų minčių.. Autorius kažką pamato kasdienybėje, tą "kažką" iškelia, perverčia, suvirškina, sudievina, ar sumaišo su gyvūnų atmatomis ir parodo, kaip paprasčiausiuose kasdienybės momentuose, galima įžvelgti nepaprastas esmes.
  
  Perskaitęs knygą, pasižadėjau, kad Publicistikos ir esė lentynėlėje atsiras daugiau knygų ir daugiau Parulskio darbų.
• 
  Vaiva Sapetkaitė

  Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama bakalaurą, man ji paliko kur kas didesnį įspūdį. Dabar įspūdžio nepaliko jokio. Taip, buvo įdomių minčių, elegantiško rašymo, bet dar daugiau buvo nuorodų į fiziologines ne pačias romantiškiausias kūno funkcijas.
  
  Žinoma, po ilgo laiko pasiėmus vieną daugiau nei prieš dešimtmetį rašytą esė knygą, gal ir ne itin objektyvu vertinti, bet kažkaip kitos imti į rankas nebesinori :)
• 
  Daiva

  Akys - sielos langai, langai - namų siela. Vieną rytą nubundi - ir nieko nepagalvoji. Nes nebegali. Mąstymo funkcija nebeveikia. Ne tik mąstymo, apskritai nebeveikia nė viena nei kūno, nei sielos funkcija. Todėl netgi nenubundi. Nejauti, kaip tavo kambarys pamažu prisipildo salsvo, koktaus puvėsių kvapo, negirdi, kaip neužsičiaupdamas skamba telefonas, kaip bilda laužiamos durys. Ir greitai pro langus ima spoksoti kas nors kitas.
• 
  matilda haze

  <..> tegul, sakė ji, tegul smėlis būna tik smėlis, laikas tik laikas, o šis apgailėtinas pastatas tik pastatas, reikia pagaliau susitaikyti, kad poezijai skirtas laikas jau baigiasi. <..> Galbūt tai buvo paskutinė naktis, kai pasaulyje dar veikė poezijos dėsniai. Su tuo visuomet sunku susitaikyti.
• 
  Simona

  Man patinka Parulskio meistriškai susieta gyvenimo buitis su dvasiškumo ir dieviško absoliuto paieškomis. Saldžiai perteiktos metaforos, unikalus tiesmukiškumas ir tas parulskiškas aplinkos pajautimas. Visgi, mano nuomone, niekas nepranoks jo "Nuogų drabužių". Tiesiog.
• 
  Ugnė

  kartais gražiai dėstymas su išvada susieina, o kartais nesuprantu - man reikia išgert, kad išnarpliočiau prasmę, ar autorius pusbonkio pritrūko berašydamas.