Nutylėtų lelijų miestas by Sigitas Parulskis

Nutylėtų lelijų miestas Reviews

• 
  Monika

  Keistai neparulskiškas romanas
• 
  Justina Kecoriūtė

  Kaip kažkas jau rašė – labiau 2.5 žvaigždutės, bet gaila apvalinti į mažesniąją pusę.
  
  Parulskį skaičiau senokai, dar mokykloje, tačiau verčiant šią knygą atrodė, kad prisimenu jį kitokį, kur kas geriau įvaldžiusį ironiją, sarkazmą, vulgarumą. Anksčiau galvojau, kad daug jaunų kūrėjų bando būti panašūs į šį autorių, tačiau retai kam pavyksta prisijaukinti tokį rašymo stilių. "Nutylėtų lelijų miestas", kažkodėl, siejosi būtent su tokiais, ne visai įtikinančiais, kūrybiniais eksperimentais – tiek dėl kitokio teksto išdėstymo, tiek dėl pačio turinio ir jo stiliaus. Nepaisant to, knygoje buvo įdomių minčių, o labiausiai įsiminė jautriausios istorijos dalys (Triušis Lietus ir Simono vaikystės akimirkos).
  
  Beje, knygoje pusamžis knygos protagonistas daug ir atvirai samprotauja apie vyrų/moterų santykius. Yra keletas keistesnių įžvalgų, štai kad ir ši, aiškinanti, kodėl vyresniems vyrams patinka jaunesnės moterys:
  
  "Jos jaunumas svaigina. Pagyvenusiam vyrui seksas su savo amžiaus moterimi – tai kaip seksas su motina. Todėl jie metasi prie jaunų. Berniukas savo motiną kaip moterį ima suvokti tik jau būdamas paauglys, o kartais net vėliau – jau tapęs jaunuoliu. Logiška, kad motinai tuo metu būna apie keturiasdešimt. Ergo, kai keturiasdešimtmetis vyras dulkinasi su savo amžiaus moterimi, jam kyla vienintelė asociacija – kraujomaiša."
  
  :)
• 
  Asta

  Šiaip labiau 2,5 žvaigždutės.
  Suapvalinau į didesniąją pusę dėl stiliaus eksperimentų - tekstų puslapio viršuje ir apačioje, perskirtų linija, kuriuos reikia skaityti lygiagrečiai.
  Man pasirodė, kad ši Parulskio knyga labiau "subalansuota vyrams", ir tokiems, kuriems, kaip ir jam pačiam, jau suėjo 50 metų.
  Romane daug, kaip viršelyje subtiliai pavadino kritikė, "gana tiršto kūniškojo dekoro", daug girtuoklių ir gėrimo, maždaug po lygiai Vilniaus ir Lietuvos provincijos miestelių bei kaimų.
  Tragikomedija? Turbūt.
  Kam rekomenduočiau? Tiems, kam patinka Parulskio kūryba.
• 
  Almantė (Ravenclaw_of_Shire)

  Parulskis ir jo Daddy Issues.
• 
  Vasarė

  Keista, kad kaip pirmasis S. Parulskio romanas man į rankas pakliuvo tas, kuris apibūdinamas kaip neparulsiškas. O juk parulsiškumo aš būtent labai troškau ir ieškojau. Bet vis tiek nenusivyliau - romane radau tą patį S. Parulskį, tik šiek tiek kitaip. Jis ir vėl vertė jaustis nepatogiai, privertė paliūdėti ir pažvengti iki ašarų, galiausiai suvokus, kad nifiga čia nejuokinga. Siužetas neapibūdinamas, nes nors jį vienija pagrindinis veikėjas, bet visur - pilna atsišakojimų ir skirtingų vingių (gal aš klystu, bet iki šiol man S. Parulskis rodėsi vienos nuoseklios linijos kūrėjas). Autorius nagrinėja vėlgi savivokos, pasimetimo, tėvo-sūnaus santykių problemas, įpaišo komišką meilės trikampį ir apskritai šioje knygoje esti visko labai daug, tačiau galiausiai iš dalies neblogai surišama pabaigoje. Sakau iš dalies, nes normalios pabaigos, kuri sudėtų viską į stalčiukus, kaip ir nėra. Kiek teko skaityti šio rašytojo esė, komentarų, bent jau man taip sugulė, kad viskas turėdavo mintį, moralą, prasmę. Nesu įsitikinusi, kad tvarka - esminis S. Parulskio bruožas, dar per mažai perskaičiau jo kūrybos, todėl šioje vietoje tik sakau, kad asmeniškai jos pasigedau. Vietomis atrodė, kad S. Parulskis tiesiog apsivėmė, bet jį skaitant šitas jausmas mane apima nuolat ir visada - tarsi jis būtų rašto pavidalu išvėmęs visą liūdesį dėl gyvenimo, visą susikaupusią ironiją, kažkokią komišką pagiežą ir niūrų linksmumą dėl mažų dalykų. Tai nėra blogai, tai tiesiog yra esminis elementas, už kurį Sigitą Parulskį taip mėgstu. Keistas gal tik pasirodė dviejų istorijų sumanymas. Knygoje skaitai iškart dvi istorijas - kiekvienas puslapis yra literaliai perskirtas per pusę, viršuje viena istorija, apačioje - kita. Suprantu sumanymą ir man jis patiko, bet paprasčiausiai fiziškai buvo nepatogu skaityti. Manau, kad buvo galima išspręsti tai ir kitaip, tarkime, kaitant tarpusavyje istorijų skyrius. Bent aš turiu tokią nuojautą, kad emocine-prasmine prasme nebūčiau daug nukentėjusi. Šiaip ar taip, esu paskatinta toliau skaityti rašytojo darbus.
• 
  Greta

  „Mūsų atmintyje visuomet yra vietų ir vaizdinių, ir tie vaizdiniai visuomet turi mums kokios nors prasmės, miestai, gatvės, namai, prieplaukos, oro uostai, duobės ir miškai, šalikelės ir stadionai, ir tose vietose visuomet gyvena mums svarbūs vaizdiniai - žmonės, gyvūnai, daiktai, kad ir kas tai būtų, mylimas šuo ar mėgstamiausia beisbolo lazda, tie vaizdiniai kartais dėl kokių nors aplinkybių išnyra iš atminties tamsos ir mus sukrečia, mes juntame emocijas, jaučiame skausmą, kuris buvo tarsi užkonservuotas, jaučiame ilgesį, meilę, kurią jautėme kadaise, taip klausydami muzikos arba žiūrėdami filmus, arba vaik��čiodami po muziejų sales nusikeliame į mums nematytas epochas ir per vaizdinius, per žmones, per daiktus patiriame laiko ir erdvės pilnatvę, pasakoja Simonas studentams, kurie tėra vaizdiniai tam tikroje vietoje, kaip ir jis tėra vaizdinys jiems tam tikroje vietoje, jis nežino, ar vietų skaičius turi įtakos vaizdinių gausai, galbūt užtenka vienos vietos, galbūt užtenka tik tavo kūno, kad jaustum visą pasaulį, visą Visatą, kad užpildytum juo visą dievą, juk kūnas sudarytas iš tų pačių medžiagų kaip ir pasaulis, taigi jame, kaip ir bet kurioje kitoje šios planetos vietoje, gali apgyvendinti tau svarbius vaizdinius, netgi ne taip - jie patys tavo kūne gali apsigyventi, susukti lizdus, išsikasti urvus, išsikloti guolius, irštvas, ir štai tu jau esi vieta, pilna vaizdinių, - vieta, pilna atminties, nes nieko vertos visos kitos vietos, jeigu jos nesusijusios su žmonėmis, su jų svajonėmis, jausmais, su jų viltimis ir širdgėlomis, nes tušti ir mūsų kapai, jeigu širdis tuščia, tuščias ir mūsų skelbimas, tuščias mūsų tikėjimas.“
  
  Viena iš tų knygų, kuomet istorijos tuštybės nuodėmes atpirko sąmonės srauto genialumas. Prisirankiojau gražių metaforų, o ir formatas patiko. Deja, labai akivaizdu, kad skubėta išleisti iki Knygų Mugės, - tiek spausdinimo klaidų, kad nors verk kaip žemuoges ant smilgos.
• 
  dogo

  "Vyro gyvenime menas atsiranda su moterim."
  
  "Kiekviena sveikos nuovokos, sveiko kūno moteris nori kuo geresnės sėklos nešiotojo. Tokie kaip jis - poetai stalkeriai - dažniausiai būna prie rizikos ribos. Pašaukimas, savirealizacija, narcisizmas, megalomanija, perdėtas jautrumas ir panašiai, niekada nebūna tinkamiausi palydovai pratęsiant žmonių giminę."
  
  "Netgi romantikai nebūna tokie susiraukę ir desperatiški, koks būnu aš, kai geriant baigiasi alkoholis. Pats šlykščiausias dalykas vartojant alkoholį - jo stygius. Ir galbūt ne pats faktas, kad nebėra ko gerti, o esttetinis vaizdas, mintys, kurias kelia tuštėjantis butelis. Kai butelis tuštėja, žmogaus vidinit turiny pilnėja, - taip turėtų vykti natūralus pasikeitimo skysčiais procesas. <...>
  Girtaujant ištinka akimirka, kai supranti, kad butelis jau beveik tuščias, o tu dar nepakankamai pilnas."
  
• 
  Agnė Bružaitė

  "..Bet kaip tik dėl to nenusakomo, kosminio jausmo žmonės ir grįžta į kalnus. Grįžta ir grįžta, ir kartais ten pasilieka - dėl niekur kitur nepatiriamo laisvės, kūrybos, tuštumos, švaros jausmo.."
  
  "..žudikas iš principo yra impotentas. Žmogus, kuris nesigeba kurti savo gyvenimo. Jeigu žvelgsime dar giliau, ta impotencija pasireiškia žmogaus pasyvumu. Jis tikisi ir laukia kažko iš aplinkos, bet pats nenaudoja savo vidinio rezervo, vidinių išteklių".
• 
  Justinas Rastenis

  Labai įdomiai parašytas romanas. Tikrai verta imtis autoriaus siūlomo nepatogaus skaitymo būdo, kai skaitomi abu srautai iškart, nes knygos pabaigoje srautai persidengia, todėl skaitant srautus atskirai gali būti, kad nebe suprasite, kas vyksta be to ir bendra skaitymo patirtis bus visai kitokia. Pati knyga labai patiko tik gal pabaigoje jautėsi, kad autoriui trūko laiko pabaigti knygą, nes pabaiga, bent jau mano nuomone, gavosi neorganiška ir netgi neparulskiška.