| Title | : | Koncertas kairiajai rankai |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | 6094441540 |
| ISBN-10 | : | 9786094441547 |
| Language | : | Lithuanian |
| Format Type | : | Hardcover |
| Number of Pages | : | 472 |
| Publication | : | First published October 17, 2008 |
Kaip ir visi Vitgenšteinų vaikai, Paulis labai kentėjo nuo geležinių nepermaldaujamo tėvo gniaužtų. Muzika buvo vienintelis jo išsigelbėjimas, tačiau prie sprendimo tapti pianistu dar ilgai liko prikibęs abejonių šleifas. Pirmajame pasauliniame kare praradęs dešinę ranką, Paulis ryžtasi tęsti pianisto karjerą. Jis užsakinėjo Sergejaus Prokofjevo, Maurice’o Ravelio, Paulio Hindemitho koncertus kairiajai rankai ir orkestrui. Šie užsakymai buvo bene vieninteliai veiksmai, kuriais pianistas mėgdžiojo tėvą... Vis dėlto nepaisant gabumų ir išskirtinės kilmės, Paulio Vitgenšteino gyvenimas visą laiką buvo kova dėl pripažinimo. Valdingasis tėvas net ir po mirties, regis, kreipė Paulio ir jo brolių bei seserų likimus. Tačiau bręstanti jauna asmenybė skleidžiasi, ieško kelio pabėgti iš šeimos kalėjimo, drąsos gyventi ir skambinti taip, tarsi kiekvienas garsas šiame kosmose skambėtų pirmą kartą, unikalus ir nepakartojamas.
Romano autorė Lea Singer, pindama herojaus vidinės ir išorinės biografijos gijas, leidžia pamatyti istorinius, politinius, muzikinius įvykius iki Pirmojo pasaulinio karo ir epochą po šios katastrofos. Skaitytojas daug sužino apie meną bei kultūrą anuometinės Europos aplinkoje, galėjusioje sau leisti plačius, paprastų žmonių gyvenimo būtinybių nevaržomus mostus, apie karo netektis ir nuniokojimus.
Koncertas kairiajai rankai Reviews
-
Biografinis romanas apie pianistą Paulį Vitgenšteiną, ir jo šeima. Įdomi šeima, stiprios asmenybės, spalvingi gyvenimai. Nors ir labai mėgsta biografijas, bet su šita teko pavargti. Autorė pasirinkimo sunku aprašymą, be didelio jaudulio.
-
Vienas šališkas stebėtojas, drauge risnodamas sekmadieninės treniruotės pusmaratonį, paprotino, kad šiuo metu pasaulį valdo tikrų daiktų mada. Prieš kokį šimtmetį esminė vertybė buvo NAUJAS (modernus, pramoninis, sintetinis, masinis), maždaug prieš pusšimtį metų – KITOKS (neįprastas, vienetinis, maištaujantis), o šiandien – TIKRAS (autentiškas, natūralus, ekologiškas, rankų darbo ir t.t.). Nieko, praeis.
Istoriniai romanai itin atitinka nūdienos vartotojo įsivaizdavimą, kokia yra tobula beletristika. Atsakingi pilietinės visuomenės nariai nebelinkę švaistyti nuo „Facebook‘o“ nuvogto laiko „šiaip“ skaitymui. Išgalvotos istorijos erzina praktiškus žmones, todėl jie renkasi naudingų patarimų knygas, kurių pavadinimai prasideda „Kaip...“, tikrų kelionių įspūdžius ir įžymybių biografijas.
„Koncertas kairiajai rankai“ – ne koks paviršutiniškas, gyvuliškus smegenų žievės pradus švelniai smaukantis, svajonių romaniūkštis, bet ir ne sausas pirmosios XX-o amžiaus pusės istorijos vadovėlis. Po „1913. Šimtmečio vasaros”, o gal ir “HHhH”, pastaroji knyga tęsia šiuolaikinės Senojo žemyno literatūros, pasinėrusios į savo kultūros psichoanalizę, tradiciją.
Tai kur kas daugiau, nei pianisto Paulio Vitgenšteino biografija. Neabejoju, kad knygos autorė Lea Singer pedantiškai išnarstė archyvinius šaltinius, leidusius atkurti įdomiausius vienarankio virtuozo ir jo šeimos gyvenimo momentus. Jaunesnysis Paulio brolis, žymusis filosofas Liudvigas, ko gero, buvo geresnis viešųjų ryšių meistras, tačiau „Koncerto...“ rašytojos papirkti nesugebėjo. Meno istorijos daktarė iš Miuncheno švelniai, bet moteriškai negailestingai susmaigstė psichopatiško mąstytojo reputaciją talentinga romanistės plunksna, neatsižvelgdama nė į kontraversiškoms asmenybėms imunitetą kartais užtikrinančią netradicinę lytinę orientaciją.
„Koncertas...“ – tai romanas apie meilę ir muziką, tėvus ir vaikus, karą ir taiką, kraują ir pelenus. Jį skaitydamas, verki drauge su turtingaisiais Vitgenšteinais, klausaisi M.Ravelio bei S.Prokofjevo melodijų, pasineri į salonines Vienos bei Paryžiaus intrigas ir klijuoji referendumo plakatus Austrijos prijungimo prie nacistinės Vokietijos išvakarėse. Knygoje galima pasirankioti sentencijų („Užmušti laiką – nusikaltimas, kuriam nėra senaties“) ir pasisemti tvirtybės iš herojaus, kuris, netekęs dešinės rankos, didžiausiose salėse fenomenaliai skambindavo fortepijonu, restoranuose atsisakydavo padavėjų pagalbos, lupdamas vėžiams kiautus ir gnaibydamas putpelių sąnarius, jūroje plaukiodavo krauliu, o vonioje pats nusikarpydavo nagus.
Tačiau bene maloniausia, kad „Koncertas...“ yra tikras. Tikras, kaip grožinės literatūros kūrinys. Jame žavi ne tik meistriškai nutapytas istorinių realijų fonas, bet ir tikri, ne vaidinantys istorines asmenybes, o gyvenantys jų aistromis ir kančiomis, veikėjai.
„Vidinės akies nepapirksi kaip išorinės“. -
Lea Singer zeichnet in diesem faszinierenden biographischen Roman die erste Lebenshälfte von Paul Wittgenstein nach. Wittgenstein stammt aus einer jüdischen Familie, die im Österreich der Gründerzeit zu unbeschreiblichem Wohlstand gekommen war und danach mit sich selbst, dem Ehrgeiz und der zerrütteten Familie lebte. Mehrere von Pauls Brüder begehen als verkappte Homosexuelle Selbstmord. Seine Schwestern sind verirrte Snobs, sein Bruder Ludwig - der berühmte Philosoph - ist zumindest eigenwillig. Paul verliert im 1. Weltkrieg seinen rechten Arm und setzt dennoch seine Karriere als (nunmehr einarmiger) Pianist gegen alle Widerstände durch
-hier eine Konzertaufnahme- . Dabei nutzt er seinen Wohlstand dazu, sich von nahezu allen bedeutsamen Komponisten der 1. Hälfte des 20. Jahrhunderts Klavierwerke für die linke Hand komponieren zu lassen. Mit Beginn des zweiten Weltkrieges absentiert er sich von der Familie und findet sein Glück.
Schade ist nur, dass die Geschichte dort endete, da der Umgang der Familie mit den Nazis ebenso spannend gewesen wäre (man kaufte sich frei und wurde nach Zahlung einer beträchtlichen Summe als Arier anerkannt und konnte unbehelligt in Wien leben), wie die weitere Entwicklung der anderen Familienmitglieder oder das Leben des Pianisten in einer neuen musikalischen Welt nach dem Krieg. -
Ein Roman über das Leben von Paul Wittgenstein. Der war Pianist, einarmiger Pianist. Den anderen hatte er im Krieg verloren. Das, kann man sich vorstellen, ist für ein Pianisten ein einschneidendes Erlebnis. Die Autorin bemüht sich gar nicht erst, das eindrucksvoll zu schildern. Was eine gute Idee ist, ich vermute sie ist sich ihrer schriftstellerischen Fähigkeiten und Grenzen sehr bewusst.
Es geht im Wesentlichen um die Auseinandersetzungen mit der Familie. Und um Mäzenatentum. Der Vater hatte damit begonnen und den Ehrgeiz gehabt, Talente zu erkennen und zu fördern. Am liebsten, so ab Brahms aufwärts. Bruder Ludwig hatte bekanntlich Rilke und co. bedacht (was denn den Zorn von Herrn Loos entfachte, da er weniger Kohle erhielt als die anderen.) Paul hingegen lässt von jedem, der Rang und Namen hat (und vielen, die den nicht oder nicht mehr haben) Konzerte schreiben. Strauss, Ravel, Hindemith, Prokofjew. Und geht auf Tour.
Mich hat, wie ich zugebe, am meisten der kleine Bruder interessiert, der Ludwig, zu dem Paul wohl nicht das allerherzlichste Verhältnis gehabt hat. Dass Ludwig ein etwas sonderbares Wesen war, nicht ganz dicht, könnte man auch sagen, ist zwar bekannt, aber gerade das en passant geschildert zu bekommen, macht einen Reiz des Buches aus.
Ich mochte auch die Gattin von Richard Strauss. Und die Szene, in der Pauls spätere Geliebte und noch spätere Gattin erklärt, warum sie keine Noten lesen kann. Ohne Schnickschnack und darum auch gut, wie Singer mit dem aufkommenden Nationalsozialismus umgeht. -
knyguziurkes.wordpress.com/2018/10/21... -
Sehr gut geschrieben. Interessante Beschreibung der Musikszene in Wien in den ersten 40 Jahren des 19. Jahrhunderts. Toll auch die Beschreibung der neurotischen Familie Wittgenstein. Schade, dass das Buch mit dem Flucht in die USA aufhört.
-
Enttäuschend.
