Mano tikėjimo iltys. Tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės by Sigitas Parulskis

Mano tikėjimo iltys. Tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės Reviews

• 
  Efka

  Parulskis kaip Parulskis. Pati knyga, kuri šiaip yra keliasdešimties trumpų esė rinkinys, skirstosi į tris ryškias dalis. Pirma dalis - tiesiog pastebėjimai apie visuomenę ir "man šiandien nutiko" stiliaus istorijos. Jas skaitydamas šiepiausi ir viepiausi. Antra dalis - prisiminimų apie gyvenimą sovietų sąjungoje. Ją skaitydamas jau ne tik šiepiausi, bet ir kikenau, o momentais net balsu gagenau - turiu pripažinti, kad fantazijos neprastos reikia tam, kad parašyti tokius tekstus (šiaip netgi momentais buvo kilęs įtarimas, kad autorius juos rašė ne visai blaiva galva). Na, kad ir tokia ištrauka:
  
  "Vestuvės:
  Pavyzdžiui, kolūkiečiai taip švęsdavo savo vaikų vestuves: pasikviesdavo tris šimtus žmonių (nes kaimynas, tekindamas savo dukterį, buvo pasikvietęs 250), susodindavo tuos žmones prie ilgų stalų ant neobliuotų suolų (kad rakščių į minkštąsias prilįstų) ir liepdavo dainuoti. Svečiai neturėjo muzikinės klausos, todėl sėdėdavo ir tylėdami spoksodavo vienas į kitą. Ir taip iki ryto, kol kuris neištverdavo ir nukrisdavo po stalu. Tada visi svečiai labai apsidžiaugdavo ir rėkdavo: "Ožys, ožys, jaunikis ožys." Jaunikis supykdavo, voždavo nuotakai per snukį ir eidavo į jaują dulkinti ožkų, nes tais laikais visi lietuviai buvo gyvulininkystės ūkio darbuotojai bei žemdirbiai"
  
  arba
  
  Cepelinas - tai tas pats kryžiuotis, tiktai aplipintas tarkuotų bulvių tyre ir išvirtas. Lietuviai senovėje nežinojo apie Kolumbą ir kad bulvės auga tik Amerikoje, todėl ramiai augino jas ir vadindavo ropėmis. Gandas, kad tai esą Kolumbas parvežė iš Amerikos bulvių, yra melagingas. Jei jis ką ir parvežė, tai tiktai sifilį, džinsus ir kolorado vabalus.
  
  Trečioji dalis - filosofija, apmąstymai apie nepakeliamą būties lengvumą ir šiaip įvairūs padūmojimai, ir ši dalis man patiko mažiausiai: nei viepiausi, nei gagenau, turbūt net antakio pakėlęs nebuvau. Bet sumoj visai nieko knyga. Gaila, kad negaliu duoti 7 arba 3,5*, nes čia būtų pats tiksliausias įvertinimas, mat ji man patiko, bet ne tiek, kad galėčiau sakyti, jog labai patiko. Žodžiu, žvaigždės trys, bet žinokit, kad dar pusė kažkur turi būt. Jei jos vestuvininkai nepasivogė ir nepragėrė.
  
  P.s. - dar padariau išvadą, kad Parulskis labai labai, labai, labai nemėgsta Justino Marcinkevičiaus.
• 
  Aistė Ožalinskaitė Prokopovič

  Prisipažįstu. Mano knygų lentynoje lietuvių kūrybai yra maža vietos. Labai gaila, kad mokykla „sugadino“ požiūrį į tai, kas yra šalia. Žemaitės, vaižgantai ir maironiai užgožė norą pažinti visokią lietuvių literatūrą. Kažkodėl mokykloje nebuvome supažindinti nei su Ivanauskaite, nei su Gaveliu ar Parulskiu. Skaityti išmokau būdama penkių, o suprasti iš esmės ką skaitau – baigusi mokyklą ir pradėjusi savarankišką gyvenimą. Taigi, apie žvilgsnį iš šalies, apie visuomenę, kaimynus, mokytojus ir stereotipus yra Sigito Parulskio knyga. Be jokių pagražinimų, užvožimai su šlapiu skuduru per snukį – tokia ir anokia yra Lietuva ir tokią ją mato Parulskis. Veikėjas vienas, pakeleivių daug, kaip ir mes, einame gatve ir matome visokią Lietuvą, visokį Vilnių: katinas palindę po kapotu, bomžas brome, marozas su grasinimais, balta mišrainė ant stalo, vėluojantis trūlikas, visada bloga valdžia, ne visada teisingas požiūris. Man susiskaitė labai lengvai, mėgavausi Parulskio intelektišku patosu apie baisiai buitišką, kartais neteisingą Lietuvą. Knyga, kurią skaitant norisi sutikti ir linksėti galvą „taip, taip, būtent taip ir yra“, tik greta to dar žavėjausi literatūrine kalba. Labai džiaugiuosi, kad knygų lentyna pasipildė dar viena lietuvių rašytojo knyga!
• 
  Gabrielius Lapinskas

  Šiandien knygyne moteris ieškojo ko nors dukrai, kurios, jos manymu, žodynas per menkas. Kažko grožinio, sklandaus, gero stiliaus ir dar kad kabintų.
  
  Kai eina kalba apie sklandų gerą ir vaizdingą lietuvišką pasakojimą visuomet akyse šviečiasi silva rerum.
  
  Bet paauglės mama suabejojo - gal per rimta.
  
  Tuomet pasiūliau mano tikėjimo iltis - manau, tai ideali knyga paaugliams, nes Parulskis kandus ir šmaikštus, gana ironiškas ir stumiantis. Kaip ir šiuolaikinis jaunimas (...)
  
  Apie tai, ką daryt užėjus okupantams, kaip mesti rūkyti ir apie Adolfą Večerskį ir dar daug gražių meniškų dalykų.
  
  Ir kabina, ir iš daug atskirų dalykų, taigi lengviau skaityt nevirškinantiems ilgų nusitęsiančių pasakojimų.
• 
  Žydrūnas Jonušas

  Keistas nusivylimas.
  Seniai bebuvau skaitęs Parulskį. Tai gal dėl to ir šis ganėtinai padrikų raštelių rinkinys pasirodė stipriai nuviliantis ir neteikiantis pasigėrėjimo, koks buvo lūkesčiuose. Iš kur atsirado tokie lūkesčiai? Tikriausiai iš tokio pat padriko ir nenuoseklaus Parulskio skaitymo.
  Pirma mintis, kuri šovė įsibėgėjus į knygą (t.y. apie 40-50 puslapį), kad Parulskis bando įtaikyti kažkur tarp Erlicko ir Ališankos. Knygai artėjant prie pabaigos, darėsi aiškiau, kad jo stilistikai spalvas kuria kūniškumas (stajakai, ejakuliacijos, valgymas, šikimas ir t.t.) bei kiti panašūs elementai, kas nėra nei gerai, nei blogai. Tik gal nuvilia, kai nebesi paauglys ir minčių pritempimas (nes vietomis toks jausmas, kad autoriui tiesiog reikia kažką parašyti, o ne tai, kad jis nori tai parašyti, ką rinkinyje rašo) pasijaučia labai dirbtinas.
  Skirta tiems, kuriems norisi kažko sekliau ir kuriems nebaisus Rudokas.
  O man Parulskio matyt užteks ilgam. Net jei pamatysiu kur nors portaluose.
• 
  Jokūbas Kodoras

  Tokie trumpi (vidutiniškai 4-5 psl.) tekstai man primena muzikos albumų klausymąsi: tu klausai vienos dainos, joje - viena ritmika, išsiskiriantis motyvas, garsas ir nuotaika, o po to keliauji prie kitos dainos, kurios nuotaika, ritmas visiškai paskeičia. Taip ir buvo su šia Parulskio knyga: rašytojas iš savo gyvenimo patirčių, prisiminimų, nuotykių ir įvykių dėlioja skirtingų nuotaikų, ritmikos ir žodžių mišinį, kuris tampa lyg vienalyčiu verčiamų tekstų albumu "atsiradusių iš stebėjimo, patirties ir vaizduotė" (kaip pats įvardina knygos pradžioje).
  
  Žinoma, kaip ir kiekvienoje tokioje savo trumpų tektstų (o gal ir esių galėtume vadinti?) knygoje, rašytojas atskleidžia savo pastebėjimus, mintis ir pamąstymus įvairiomis temomis: apie valstybę, sovietinius laikus, moteris, rašymą, knygas ir jo gyvenime sutiktus įvairaus plauko individus, taro kurių nuolatos randa paralelių su krikščionybės figūromis, meno kūriniais, filosofais, valdovais ar kitais pasaulio veikėjais.
  
  Rekomenduočiau knygą tiems, kam nėra svetima Parulskio gyvenimo filosofija (arba kaip kątik sugalvojau terminą - parulskizmas, nors ir taip jau per daug -izmų turime...), jo įdėjos, humoras ir ironija. Tekstai tikrai įdomūs: vietomis iš jo paralelių ir palyginimų juokiausi lyg būdamas geroje draugų kompanijoje, o kai kurios teksto vietos tikrai privertė sustoti ir pamąstyti apie save ir supančią aplinką.
• 
  Aiste Bakaityte

  
  Bendrai, tai buvo mano pirmoji pažintis su Parulskio kūryba.
  Ši knyga yra trumpų esė rinkinys. Pirmoji sukėlė lūkesčius, nes buvo juokinga, skoningai pašiepianti. Toliau sekė kelios meh istorijos. Na ir tada prasidėjo visiška nesąmonė apie sovietmetį. Man ši dalis buvo kažkokia kančia, kupina neskoningo humoro ir teksto apie nieką. Bet gal aš kažko nesupratau, gal ten yra kažkas užslėpta, ką supranta tik tą laikmetį išgyvenę žmonės.
  •
  Žodžiu, nenuleidau rankų ir skaičiau toliau sukaupusi visą kantrybę. Ir nenusivyliau, nes antroji knygos dalis man tikrai patiko. Ji tokia labiau filosofinė, apie skirtingus gyvenimo aspektus, jo paradoksus. Kai kurie tekstai sukėlė apmąstymų, kuriuos norėjosi užsirašyti. Tai yra geriausias efektas, kurį man gali sukelti knyga.
  •
  Apibendrinant, net nežinau ką pasakyti. Sunku įvardinti ar knyga man patiko, nes kai kas buvo “wow”, kur norėjosi atitraukti akis ir kelias minutes pagalvoti apie tai, ką ką tik perskaičiau. O kai kas vertė pagalvoti “wtf, ką aš čia skaitau..?”. Bet kokiu atveju, tikrai nesigailiu, kad ją perskaičiau.
• 
  Vaiva Paulauskaite

  Prieš skaitant Parulskį turbūt reikia žinoti į ką klimpsi, ši knyga tikrai ne visiems. Tai yra trumpų rašinėlių ir įžvalgų apie gyvenimą kratinys, Parulskio minčių srautas, kurio seka galbūt net neatrodo labai logiška. Tačiau, jei norisi kažko daugiau nei nuobodaus romano, šis pasirinkimas tikrai nenuvils. Aš visada skaitau jo knygas su skepticizmu, nesutinku su daugeliu autorio požiūriu į vertybes ar normas, ir vis dėlto, jo knygos sugeba įtraukti ir priverčia išvysti mus supančią visuomenę kitomis akimis.
• 
  Deimantė Levickytė

  Nemėgstu lietuvių autorių, kartais galiu pasakyti, kad tiesiog jų nesuprantu. Bet ši knyga man patiko. Kažkas kitokio, nei anksčiau skaitytos knygos. Vieno tekstai kabino labiau nei kiti, tačiau knyga tikrai yra verta būti perskaityta :)
• 
  Aurimas Nausėda

  Eseisto, dramaturgo, literatūros kritiko Sigito Parulskio knygos pavadinimas „Mano tikėjimo iltys: tekstai atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės“ nurodo, kad rašytojo stebėjimo, patirties, vaizduotės potyriai sukuria ironišką, intelektualų ir pastabų teminį personažą.
  
  Perskaičius du šimtus dvylika puslapių galima teigti, kad 2013 metais išleista S. Parulskio knyga pratęsia 2011 metų knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ temas, sietinas su „kafkiškomis“, „absurdiškai komiškomis“, permąstančiomis žmonių egzistenciją mintimis apie vyro iš Lietuvos unikalias ir paradoksalias gyvenimo patirtis. Apmąstoma gyvenime įprastų daiktų svarba, Vokietijoje, Austrijoje pastebėti liūdni ir žaismingi momentai, tarnyba sovietinėje kariuomenėje ir kita. Tačiau šioje knygoje rašytojas pasirenka ne tik apsakymo, esė žanrus, bet ir teatrinį monologą, beveik trečdalis knygos skiriama feljetonams, kuriuose kalbama apie sovietinės Lietuvos transportą, maistą...
  
  Koks teksto vaizduojamasis pasaulis? Atsakymą į šį klausimą galime surasti perskaitę knygos dalis.
  
  Pirmos knygos dalies septyniuose apsakymuose pasakotojas ironiškai ir tragikomiškai žvelgia į apsilankymą vandens pramogų parke („Mano tikėjimo iltys“), automobilio pastatymo neleistinoje vietoje epizodą („Agresija“), moters nuopuolio istoriją („Iš prostitutės gyvenimo“), aktoriaus, režisieriaus, teatro direktoriaus Adolfo Večerskio galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir gyvenimo būdą („Visi kalba, kad Adolfas Večerskis blogas žmogus“), gyvuliškumo ir gyvūniškumo užuominas žmogaus gyvenime („Chalatas“, „Dramblio laidotuvės“). Atkreiptinas dėmesys į apsakymą „Sąžinė“, kuriame svarstoma apie disidento Balio Gajausko ir poeto Justino Marcinkevičiaus veiklą nurodančią, kad vienas žmogus gali pakeisti tautos mentalitetą.
  
  Kita vertus, skaitytojui gali būti įdomi knygos dalis „XX amžiaus prisiminimai“, kuri sudaryta iš smulkesnių dalių – „Transportas ir ryšiai“, „Maistas“, „XX amžiaus mitai“, „Ezopo kalba“, „Prisiminimai šiaip sau“, „Šventės“, „Prekės ir pinigai“. Rašoma apie sovietmečio daiktus, reiškinius, panaudojant paradoksalias mintis, humorą. Atrodo, kad rašytojas siekia sukritikuoti daliai žmonų būdingą teigiamą sovietmečio vertinimą, panaudodamas feljetono ir humoreskos žanrines galimybes.
  
  Trečioje knygos dalyje siekiama apmąstyti ne tik daiktų svarbą, bet ir ironiškai pažvelgti į kelionės patirtis Kipre („Gimimo dienos skylė“, „Kipras – pragaro fragmentas“ ), Izraelyje („Kristaus laiškas motinai“), Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje („Sapnas iš kurio nenoriu pabusti“). Nepamirštama ironiškai pažvelgti į lietuviams svarbius cepelinus, krepšinį („Cepelinai ir krepšinis“, „Lietuviai“). Sigito Parulskio tekstuose dažnai aptinkami tarnybos sovietinėje kariuomenėje epizodai sietini su sovietinės sistemos komiškumu, žmogaus keitimusi veikiant brutaliai karinei mašinai („Aikštelės, kuriose niekas niekad nenusileis“, „Kramtomosios gumos sapnai“, „Laiškai“).
  
  Teatriniame monologe „Aš esu meilė“ keliamas tikslas įvertinti moters ir vyro santykius, pabrėžiant gyvuliškumo, gyvūniškumo momentus.
  
  Paskutinėje knygos dalyje analizuojami moters ir vyro santykiai („Vyras moters paunksnėje“ „Kai moteris sako vyrui: ‚Pažaisk su manimi‘ “, „Knygos ir moterys“). Kituose apsakymuose fiksuojama intelektualaus rašytojo pozicija vertinant visuomenės reiškinius (politiką, gydytojų elgesį, operos pastatymo kokybę, rusų kaip Lietuvos okupantų veiksmus Lietuvoje, Holivudo filmus, rašytojų, žurnalistų veiksmus).
  
  Tekste pateikiama intelektualių minčių, paimtų iš pasaulinės literatūros rašytojų kūrinių (Johno Maxwello Coetzee, Williamo Faulknerio, Johno Fowleso, Milano Kunderos, Marcelio Prousto ir kt.), filosofų (Walterio Benjamino, Alberto Camus ir kt.). Tačiau nuorodos į filosofų, literatūros kritikų mintis neapsunkina teksto skaitymo, nes enciklopediniais faktais nesiekiama nustebinti, o tik pateikti XX ir XXI amžių socialinius ir istorinius savitumus.
  
  Neabejotinai ši knyga skaitytojui atskleis būtinybę pažvelgti į sovietinės Lietuvos patirtis ironiškai ir subjektyviai, sukels daug įdomių minčių diskusijoms apie lietuviškumo mitus, lietuvio charakterio savitumus.
• 
  Simona

  Skanu. Taip velniškai, taip parulskiškai skanu!
• 
  Rasa

  Vietomis perspausta, bet iš esmės puiki ironiškom gaidomis.