Tamsa ir partneriai by Sigitas Parulskis

Tamsa ir partneriai Reviews

• 
  Michał Michalski

  Dawno nie czytałem niczego równie okrutnego.
  
  Niby znałem historie, jak wyglądały początki holocaustu, kiedy jeszcze cała maszyneria nie powstała, kiedy akurat na Inflantach testowano różne, bardziej chałupnicze sposoby likwidacji dużej ilości ludzi na raz, ale mimo to, jakoś nie byłem na ten poziom zezwierzęcenia przygotowany.
  
  Co było w tej powieści prawda, wiem. Co było zmyślone, nie mam pojęcia. Okropna lektura.
• 
  Aleksandra (Parapet Literacki)

  koszmarna lektura.
  
  
  Jej, jak mnie ta powieść wymiętoliła. Wygniotła, wymemłała, wytarmosiła. Autor osiągnął, zdaje mi się, to co chciał - zbliżył się do samiutkiej granicy tego, co może czytelnik przełknąć, granicy ryzyka, granicy wstydu, dobrego smaku, przegięcia. Książka o Vincentasie, litewskim fotografie, który w czasie II wojny światowej zawiera prawdziwy pakt z diabłem. W zamian za ocelenie swojego życia i swojej ukochanej, żydowskiego pochodzenia, dołącza do nazistów i fotografuje masowe egzekucje Żydów. Na Litwie podczas wojny zamordowano 94% żydowskiej ludości. 
  
  Parulskis wciąga na dno bagienka jakim jest ludzka słabość i bierność, a jednocześnie nie daje oczywistych odpowiedzi. Chociaż wiele razy miałam ochotę przerwać lekturę i wziąć do czytania coś innego, to jednak nie mogłam. “Nie bądź letni, jest napisane, bo cię zwymiotują. Ci letni są właśnie najgorsi”
• 
  Kurkulis (Lililasa)

  ”Nāves loma bija mainījusies. Agrāk nāve bija māksliniece, svarīgākā persona uz dzīves skatuves. Kā mamma, kad vēl dejoja un dziedāja. Tagad nāve bija novecojusi, zaudējusi galveno lomu, kļuvusi par statisti un spēlēja masu skatos. Katru dienu mira tik daudz cilvēku, ka nāve bija kļuvusi par banālu dekorāciju, fonu, trešā plāna personāžu.”
  
  Par holokaustu un cilvēka izvēlēm (lasi - attieksmi) tur, no otras puses, fotokameras aizsegā.
  
  Manu sajūtu uzplaiksnījumi šeit:
  https://lililasa.wordpress.com/2021/1...
• 
  Introverticheart

  Wbija w fotel
• 
  Ieva

  5 zvaigznes šajā gadījumā nenozīmē, ka man patika lasīt, tieši otrādi - brīžiem riebās līdz kaulam, brīžam bija baisi (par un no cilvēku rases kā tādas) un brīžam vienkārši neērti. Bet tieši tādas emocijas jau arī jāizjūt, kad lasi un domā par cilvēces zemākajiem brīžiem (šajā gadījumā par lietuviešu dalību ebreju iznīcināšanas akcijās). Vincents neizraisa līdzjūtību tādā nozīmē, ka viņa (bez)rīcībai rastu kādu attaisnojumu, bet gan tādā nozīmē, ka saproti, ka tāda ļaušanās notiekošajam, nevis izejas meklēšana, patiešām ir daudziem cilvēkiem raksturīga...
• 
  Vilis

  Nebija tā, ka alku pēc skarba romāna par holokaustu un līdzatbildību, bet nevar arī noliegt, ka grāmata ir laba un spēcīga.
• 
  Agris Fakingsons

  ..reiz Grāmatu izstādē es uzrunāju Daci, kuru tobrīd vēl nepazinu, jo gribēju zināt vai kādreiz tiks iztulkots vēl kaut kas no Paruļska. nesolīja, bet teica, ka gribētu gan kaut ko vēl iztulkot. un te nu tas ir – mans mīļākais lietuviešu rakstnieks un viņa romāns, kas pilns ar nežēlību holokausta laikos. uzrakstīts ļoti baudāmi.
• 
  Marianna the Booklover

  Czarna rozpacz. Nie wiem kiedy (albo czy w ogóle nawet) czytałam coś równie przygnębiającego. To jest ciemność totalna, nie ma tu właściwie nawet promyka nadziei. Niby tyle czytałam o Holocauście, niby w jakiś sposób jestem "oswojona" z tematem, niby mam za sobą reportaże o ludobójstwach, ale sposób, w jaki to jest tu opisane, plus postać głównego bohatera i jego postawa (nie potrafię go jednak jednoznacznie ocenić, co jest tym straszniejsze) to jakiś inny wymiar koszmaru. A jednak to świetnie napisana (i przetłumaczona!) książka. Czuję się tak, jakby przejechał po mnie czołg, słowo "polecam" zupełnie tu nie pasuje, po prostu sięgnijcie po tę powieść, ale miejcie na podorędziu jakaś odtrutkę (ja jednocześnie czytałam "Far From the Madding Crowd" Thomasa Hardy'ego, przed snem, żeby odegnać te demony z książki Parulskisa). Swoją drogą, jaka to musiała być przeprawa dla tłumaczki, chapeau bas.
• 
  Dovilė

  ,,... man reikalinga mirties poezija, o ne dvesiančių gyvulių agonija. Trykštančių smegenų poezija, iš akiduobių iššokusių akių obuolių poezija, išsipūtusių, pūvančių, dvokiančių žarnų poezija. Tokia yra tikroji mirties poezija."
  
• 
  Senga

  Przejmujący obraz Zagłady na Litwie. Pokazuje fakty, o których nie miałam pojęcia. Przerażajace, nieludzkie sceny relacjonowane przez bezczynnego uczestnika wydarzeń. Ten brak reakcji, pogodzenie się z sytuacją, zagłuszanie głosu wewnętrznego wódą i koksem, strach i przezorność, które nie są niczym innym niż walka o przetrwanie uderzają w tej książce najmocniej. Na jak dalekie ustępstwa jest w stanie pójść człowiek byle przetrwać.
  To co mnie w tej książce drażniło to przestrzeń duchowa. Biblijne motywy, Chrystus na co drugiej stronie, religijne jazdy jakoś rozbijały mi opowieść, odwracały uwagę od sedna. Mieszanie boga do tych spraw jest dla mnie jednak nadużyciem. Może gdybym była wierząca widziałabym to inaczej.
• 
  Sandra pielasit_sirdi

  Lietuviešu rakstnieks Sigits Paruļskis, ko latviešu lasītāji iepazinuši ar romānu "Trīs sekundes debesu", ir radījis provocējošu, atklāti izaicinošu un cilvēka dabas pētošu darbu, kas brutālā veidā uzdod neskaitāmus neērtus jautājumus, kurus nav iespējams nedz izskaidrot, nedz atbildēt. 2012 gadā iznākot Lietuvā, "Tumsa un partneri" atstāja pretrunīgas atsauksmes no auditorijas, jo šokējoši attainoja pašu lietuviešu iesaisti ebreju genocīdā. Vēstures dati ir nesaudzējoši- Lietuvā iznīcināto ebreju skaits II pasaules kara laikā ir viens no lielākajiem Eiropā, kad no zemes virsas tika pazudināti 90% kaimiņzemē dzīvojošie ebreji (1941.g.jūnijs-decembris- nogalināti 190,000–195,000 ebreji).
  
  Paruļskis savā romānā nesaudzē un atklāj brutālas un necilvēcīgas slaktēšanas ainas. Lai arī galvenais varonis fotogrāfs Vincents ir fiktīva persona, daļa no notikumiem ir reāli, kā 1941.gada 27. jūnija vietējo uzbrukumi ebrejiem Kauņā. Kas lika iepriekš draudzīgajai tautai, ietriekt dunci krūtīs kaimiņam?!
  
  Caur cilvēciski seksuālo dziņu un brutalitāti, Paruļskis iezīmē kliedzošos vēsturiskos notikumus kara laikā, salīdzinot cilvēku ar plēsoņu, norādot, ka vienīgā atšķirība dzīvnieciskajās dziņās ir sirdsapziņa, no kuras nav iespējams atbrīvoties. Viena no centrālajām tēmām, ar ko autors provocē lasītāju, ir neitrālā pozīcīja iznīcināšanas aktā. Vai vispār ir iespējams būt neitrālam? Piedalīties un nebūt vainīgam?! Caur cetrālo tēlu- fotogrāfu, kurš tiek spiests dokumentēt masu slepkavības, autors mēģina meklēt prāta apziņas lūzuma punktus, brīžos, kad cilvēks ir izvēles priekšā- mirt vai dzīvot, pakļauties un salūzt, vai cīnīties pretī un iznīkt kopā ar citiem.
  
  "Ar ko tu esi labāks par izvirtuli, kurš izvaro sievieti, skatīdamies uz nocirsto galvu? Tu skatījies, kā mirst tūkstošiem cilvēku, un ne tikai skatījies, tu arī fiksēji , darīji to, lai kādam sagādātu baudu." (195.lpp)
  
  Provokatīvais darbs pretnostata katras personības daudzslāņainās dziņas- Dievs, māksla, vardarbība un seksualitāte sajaucas kā netīrs pelnu trauks uz vakardienas svinību galda. Tas viss neatkarīgi no apkārtējās pasaules kara/miera stāvokļa, ikvienā no mums dzīvo neatkarīgu dzīvi, gaidot savu mirkli, kad izpausties. Darbā, kas vietumis ir grūti panesams, Paruļskis to atšķaida ar mazu devu ironijas, tā izceļot tēlu centrālo kodolu, kas saglabājas arī necilvēciskos apstākļos.
  
  
  
  Šis darbs ir kā kliedzošs atmodināšanas sauciens, bet brīžiem pazūd zem pieklusinātas lasītāju atbalss- ir tik viegli vainot citus, vienalga, vai tie runā vācu vai krievu mēlē, noliedzot savas rokas pacelšanu pret krītošo. Kad liekas, ka mēs tik daudz zinām par savu kaimiņvalsti, ir tik daudz kā vēl paslaucītā zem paklāja, tajā pat laikā šo visu mēs varam attiecināt arī uz Latviju. Baidoties no rezonanses un pretreakcijas, maz autoru latviešu literatūrā ir uzdrošinājušies izgaismot latviešu iesaisti ebreju iznīcināšanā. Viena no retajām grāmatām ir "Es izdzīvoju Rumbulā".
  
  "Tumsa un partneri", kas izdota 80gadus pēc holokausta Baltijā, ir kā apliecinājums, ka mums ir jāskatās patiesībai acīs, nevis pašiem jāslēpjas zem nevainīgā upura aizsega, radot lauztu atspulgu vēstures spogulī. Noteikti gribu izlasīt arī citu lietuviešu darbus par šo tēmu.
  
  Šis nav izklaides darbs, ko lasīt garlaicīgos vakaros, pārcilātās tēmas un vardarbīgās ainas neatstās prātu vēl ilgu laiku, bet, izlikties neredzam skarbo patiesību, ir kā būt tam neitrālajām, kas jau pašā būtībā nav iespējams.
  
  
• 
  Jakub Horbów

  Wciąż nie wiem, czy ta książka próbuje bardziej oskarżyć, czy usprawiedliwić "postronnych" świadków Holokaustu - nie tylko na Litwie. Beznadzieja i okropność. Bohater pogrąża się w otaczającym go z każdej strony okrucieństwie niczym Marlow z Jądra Ciemności, jednocześnie próbująć ocalić swoją duszę i ukochaną. Oczywiście nie może się to udać. Nie chcę nawet dociekać ile z tej historii zostało wymyślone, a ile wydarzyło się na prawdę...
• 
  Brudenis

  Nežinau, kaip žmonės gali skaityti šią knygą. Bet skaičiau.
• 
  Lina

  "Karas-kaip skalpelis, atveria supuvusį žmogaus vidų vienu brūkštelėjimu, be jokio gailesčio. Ir, deja, negali jo išgydyti."
• 
  Laura

  Grāmata, pēc kuras izlasīšanas vajadzēja apstāties un padomāt. Padomāt par to, kā vispār novērtēt šo darbu un ko tas vispār pateica. Un patiesībā pateica daudz un spēcīgi, saglabāju sev neskaitāmus citātus.
  Pašreizējās situācijas kontekstā bieži tiek pieminēts nacistu režīms. Un tieši tāpēc varbūt šis ir īstais laiks, lai pieķertos šai grāmatai. Ir 1941. gads un mūsu brāļu un kaimiņu lietuviešu zemi piemeklējis tāds pats liktenis kā mūs pašus. Briesmīgs laiks, kad cilvēcība tika aizmirsta, laiks, kad katram gribot negribot bija jāpieņem kāda puse. Izklausās baisi... Brīžiem pretīgs, netīrs un riebīgs ir autora attēlotais laiks un notikumi. Cilvēka vājības un attaisnojumi šeit neiederas - arī tas, kura rokās nav ierocis, var būt slepkava... Tas, kurš stāv līdzās slepkavam, kaut arī riebumā grib novērsties, vai arī tas, kurš visā nolūkojas caur objektīva aci - līdzvainīgs.
  Grāmata nebūs tā, ko ieteikšu visiem izlasīt, taču tiem, kas spēj un grib pārdomāt procesus, izvēles, notikumus un papētīt cilvēka dabu - noteikti.
• 
  Ieva Strazdiņa [mrs.lasitaja]

  “Jā, viņš ir tikai vērotājs. Tāpat kā tas Otrs. Karājas pie sava krusta un vēro, kā Viņa vārdā tiek pastrādātas nelietības. Labs attaisnojums - es rīkotos, taču manas rokas ir pienaglotas. Ar vainas naglām pie kauna staba.”
  
  1941.gads, Lietuva. Padomju varu nomaina Nacistiskās Vācijas važas - viens no tās galvenajiem uzdevumiem ir rasu tīrība un ebreju pilnīga iznīcināšana visās okupētajās zemēs. Savā ziņā savas ziņkārības dēļ nacisti Vincentu savervē no šīs slaktēšanas “taisīt mākslu” - iemūžināt prātam neaptveramo fotografijās. Vincents to nedara brīvprātīgi - būtībā šo pakalpojumu viņš sniedz apmaiņā pret iespēju dzīvot - dzīvot pašam un viņa mīļotajai - skaistai ebreju meitenei. Vincents savas cerības attaisno daļēji, līdz viss saiet pavisam šķērsām, tomēr Vincentam ar savas mīļotās palīdzību izdodas izglābties, taču personīgā laime līdz ar šo notikumu sabirst putekļos.
  
  Lietuvā līdzīgi kā citās valstīs nacisti kopā ar vietējiem iedzīvotājiem veica šaušalīgas ebreju slaktēšanas - kurš sava slimā prāta dēļ - priekam, kurš piespiests, bet bija arī tādi, kas slaktēšanas pieredzēja - paši šautenes gaili nenospieda - piespiedu liecinieki un par to ir šis stāsts. Tomēr vēl šis stāsts ir par brutalitāti, prātam neaptveramu un pretīgu cilvēku tumšāko pušu atklāšanos, iekāri, nodevību, mīlestību, sirdsapziņu, kā arī liels uzsvars likts ticībai vai varbūt tomēr neticībai.
  
  Jāsaka, ka šī nav grāmata, ko varu ieteikt visiem, pat ne visiem, kam interesē holokausta tēma. Šo varu ieteikt tiem, kas izbauda inteliģentu, poētisku valodu un nebaidās no brutalitātes, skarbuma, tiešuma un seksualitātes.
  
  Lasot šo man šo kaut kā stila ziņā gribējās salīdzināt ar Katja Kettu “Vecmāte” - cita valsts un notikumi, bet tas pats karš un tā pati brutalitāte un skaudrums.
  
  Komplimenti arī par brīnišķīgo vāka noformējumu.
  
• 
  Oskars Kaulēns

  meistarīgi izstāstītas šausmas. it kā pats būtu klāt stāvējis. ar nozieguma vietā pavērstu objektīvu.
• 
  Linda Tomase

  Meistarīgi.
• 
  Erjona Kendi_i_leximit

  I sapo përfunduar!🌟🌟🌟🌟
  Një libër që të bën të reflektosh, të shikosh tmerret e nazizmit, veten dhe të tjerët nga një tjetër perspektivë. Një histori e parë nga sytë e një fotografi të rekrutuar sepse rastësia e deshi, për të fotografuar dhe dokumentuar tmerret e bera ndaj hebrenjve ne Lituani. Ai e pranon këtë detyrë instiktivisht ose ndoshta për të mbrojtur Juditën të dashurën e tij hebreje.
  Ai është fotograf por Judita nuk e di se në çfarë rrethi është futur ai dhe për çfarë arsye, për të mjafton qe Vincento të mos bëjë diçka për të cilën më vonë të pendohet. Vincento nuk është aspak dakort me tmerret dhe masakrat që sheh çdo ditë dhe që ia përshtjellojnë stomakun por vazhdon të bashkëpunojë dhe të bindet kokë ulur komandantëve dhe xhelatëve në kryerjen e deryrës së tyre mizore ndërkohë që Judita strehohet në shtëpinë e tij.
  A ndjehet fajtor Vincento për vdekjen e qindra hebrenjve? A ndjen keqardhje? E çuditshme por e vërteta qëndronte se ai nuk ndjen keqardhje. Por kur Judita të marrë vesh rolin e tij si do të reagojë? Do ta falë?
  “Lotët e luftës i çjerrin të gjitha maskat. Mos më kërko. Nuk dua të të shoh më kurrë, edhe nëse më dhemb në shpirt. Nuk mundem, jo më.
  Kjo është e gjitha. Asgjë më shumë. Thjesht një letër”
  Krime dhe skena mabakre pērtej çdo imagjinate janë kryer dhe justifikuar me një gjakftohtësi të frikshme. Një libër që ndërthurr bukur përmes metaforës së fotografiaë, subjektin dhe historinë me interpretimin e veprave artistike dhe shpjegimeve fetare.
  .
  .
  .
  .
  .
  .
  .
  .
  
  
  #lexonilibra #libratemire #unelexoj #kendi_i_leximit #goodbooks #booklover #bookblogger #bookaddicted #bookaddiction #instabook #bibliophile #biblioterapia #bibliomania #bibliomaniac #bookish #goodreads #bookstagram #bookshelf #instabooks #books #goodreads #reading #readingtime #igbooks #bookrecommendations #readerlifestyle #terrdhebashkëpunëtorë #sigitasparulskis
• 
  Anda Ogriņa

  Vai esmu tumsas partnere? Godīgi jāatzīstas, ka brīžiem esmu gan. Kad pārņem dusmas (un ne jau taisnās dusmas, redzot nelietību un pāridarīšanu), kad esmu pārāk gļēva, jo - nav viedokļa un dūšas mest izaicinājumu.
  Grāmata ir melna un sarkana. Tajā ir nāve, šausmas, mīlestība un kaislība.
  Grāmata ir ļoti, ļoti laba.
  Un kulminatīvos mirkļos nevar atšķirt fotogrāfu Vincentu no šturmbanfīrera Mākslinieka. Kurš ir tas, kuru fascinē Salomes deja ar Jāņa Kristītāja galvu?
• 
  Raivis Pauls

  Tik detalizēti aprakstītas šausmas, ka rodas nevēlama klātesamības sajūta un gar acīm pazib fotogrāfijas. Nebūt remdenam!
• 
  Tom Mooney

  DARKNESS AND COMPANY by Sigitas Parulskis. An utterly harrowing novel of Lithuania's role in the extermination of Jews during WW2.
  
  The story follows a Lithuanian photographer coerced by a deranged SS officer into artfully recording the holocaust. He follows a company of locals through towns and villages as they dig pits and machine gun Jews in "layers, like a cake", before burying them in lime. He witnesses savage beatings, torture, beheadings, rape.
  
  This is brutal, highly disturbing story which shines a light on the shameful part played by ethnic Lithuanians in the war. I can't say I enjoyed reading it as it is the most shocking novel I have read in a long while, but it is a very good, if not perfect, book. It will live long in the memory - I couldn't forget several of the scenes even if I wanted to.
• 
  Valdas Stonys

  Puiki knyga, tik mane asmeniškai šiek tiek trikdė erotikos gausa. Bet tai nesutrukdė man „suryti“ šios knygos per keletą dienų.
• 
  Rugilė Miškinytė

  ,,Meilė panaši į karą. Ir kare, ir meilėje elgiamasi taip, lyg būtum praradęs protą. Turi būti beprotis, kad žudytum savo artimą.''
• 
  Ash Maria

  I was really excited for this book, but I realized soon after delving into it that I, a Lithuanian Jew, was not the target audience. The author’s confessed awkward positionality to the Jews leads to an uncomfortable reading experience of self-moralization. I also find the life insights and metaphors peppered throughout to not be too thought provoking or novel, except for an interesting comparison to Odysseus. The women of this text are for the most only detailed as sexual objects, and the constant christian biblical references feel horribly tone deaf given the subject matter. Using Christian biblical references and imagery to depict Jewish suffering didn’t sit right with me. I do understand the story is told is through a Christian Lithuanian lens, and I think the author does execute this lens well, however it is nonetheless wrought with a traumatic fetishization of sexual and non-sexual violence against Jews. I will end by stating that I think this book is a useful tool when considered as a historical text for educating people about Lithuania’s incredibly difficult position in WWII (which I am very sympathetic to) that resulted in collaboration. Gruodis’ translation is as always brilliant.
• 
  Vilius Dada

  1.5 - Knyga nelabai daug ką bendro turi su Holokaustu. Greičiau tai yra apie infantilišką lietuvaitį, kuris gyvena tuo pat metu ir prisideda prie jo (tik tarp visų detalių sekso ar nuogų moterų scenų). Viena aišku, ką autorius nori pasakyti - blogis banalus, tačiau ar tikrai nebūtų verčiau perskaityti Hannah'os Arendt knygą apie tai?
  Autorius 35 psl. teigia, kad dauguma NKVD'istų buvo žydai nors tai pakankamai senai paneigtas mitas.
  Sunku sumaišyti, kad tai Parulskio knyga, bet visur tas pats gašlumas ir kažkokios aliuzijos į įvairius modernistus. Tačiau čia ir kyla problema, ką Parulskis ir Holokaustas turi bendro? Knygos pasakojimas paverčia tragediją į populiariąją kultūrą. Netgi tais retais atvejais kai aprašomas žiaurumas jis vaizduojamas kiek kliše, jausmas lyg jau tai esi matęs filme... Vargiai ar ši knyga gali skaitytoją paskatinti labiau permąstyti ar tragediją iškelti į istorinę atmintį.
• 
  Anda Turlute

  Es salīdzinoši daudz esmu lasījusi holokausta stāstus, bet šis bija tik spilgti un tieši, ka bija vietas, kur lasot žmiedzu acis ciet, cenšoties nobloķēt tās šausminošās vizuālās ainas, kas uzmirdzēja manā prātā. Priekš manis personīgi interesanti likās arī tas, kā grāmatas autors izmantojis skatu uz Bībeles skeptisko/ačgārno interpretāciju, lai (iespējams) attaisnotu šo nenormālo necilvēcību, ko ebrejiem nācās piedzīvot 2.pasaules kara laikā.
  Joprojām nespēju saprast, kā kautkas tāds vispār varēja notikt.
  P.S. Šīs grāmatas lasītājam vajag “biezu ādu” un stiprus nervus.
• 
  Ieva Krūmiņa

  Smaga un brīžiem pretīga,bet neba tā ir autora vaina,jo notikumi nav izdomāti,tāpēc nespēju ielikt 5zvaigznes, bet tas dēļ tēmas drausmīguma.
• 
  Ruth

  Nuostabiai nepakartojamas S. Parulskis pranoko visus lūkesčius, turint galvoje istorinį temos jautrumą.
  
  Talpus tekstas. Jokių bereikšmių aprašymų ar tuščių dialogų - trumpais, dažnai keliažodžiais sakiniais sukurptas aštrus, įtaigus tekstas negaili kruopščiai tapomam sudėtingą istorijos tarpsnį atspindinčiam paveikslui sodrių brutalumą ir žmonių žiaurumą pabrėžiančių spalvų. Nieko nereikalingo, tiesiai į tikslą, dar truputį paspaudžiant ant literatūrinio konteksto "žaizdos", kad nesustotum skaitymo pusiaukelėj, nebent papildyti puodelį kavos. Nestinga ironiškų perliukų, kaip antai: „meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“.
  
  Paprastas (arba daugialypis) siužetas. „Subalansuota“ visiems - taip apibendrinčiau, ir tikrai ne dėlto, kad nuvertinčiau kūrinį – priešingai.
  
  Daug „kapstyti“ nemėgstantys perskaitys tragišką Vincento, be pasirinkimo (ar tikrai?) vokiečių esesininko pavedimu fotografuojančio Lietuvos žydų naikinimo egzekucijas, ir Juditos, ištekėjusios ir nuodėmėn puolusios žydaitės, meilės istoriją WW2 įvykių fone.
  
  Tačiau metaforų S. Parulskio tekste šifrą perprasti nusiteikę be šios meilės istorijos taip pat pastebės ir ypač ryškius religinius motyvus, kurių autorius nešykšti: Vincento patėvis - stalius Juozapas, o lietuvių kareivių -Simono, Simono Petro, Jokūbo Vyresniojo ir Jaunesniojo, Baltramiejaus, Mato, Pilypo, Andriejaus - vardai sutampa su Šv. Rašte minimų apaštalų, tik šiuo atveju jie skelbia tėvynės žemės “valymo” nuo žydų tikėjimą. Dievo buvimo (ar nebuvimo) įrodymo paieškos neapykantos ir nužmogėjimo akivaizdoje išlieka esminės, tai liudija ir paskutinioji kūrinio eilutė, Vincentui radus tuščią kapą - „[...] tegul neieško gyvojo tarp mirusiųjų” – ar bus atleistos baisiausios nuodėmės (ir ar bus atleista sau) taip ir lieka neaišku.
  
  Svarbiausią žinutę supras bet kuri skaitytojų kategorija – lietuvių tauta iš esmės prisidėjo prie holokausto – tai skausmingas, bet svarbus mūsų istorijos, kurią reikia “išpažinti”, faktas, o pasirinkimą prisidėti ar pasipriešinti turėjo priimti kiekvienas, net ir fotoaparatą, o ne šautuvą laikantis pagrindinis veikėjas.
  
  Puiki (bet nelengva) knyga apie tai, kas neatleistina.
• 
  Piotr

  Wygląda na to, że całkiem przez przypadek wpadła mi w ręce kolejna książka, która wzbudza wyjątkowo skrajne emocje...
  Ale .... tuż przed nią skończyłem naprawdę mocną książkę o Witoldzie Pileckim, w znacznej mierze opartą na jego własnych relacjach z Auschwitz. Ilekroć czytam lub oglądam cokolwiek o Zagładzie, przypominam sobie niezwykły węgierski film "Syn Szawła". Wstrząsający film. Także przez dosłowność i bezpośredniość przekazu, całą tę reżysersko-zdjęciową robotę.
  Parulskis mnie nie szokuje. Raczej zastanawiam się, dlaczego takie książki pojawiają się tak późno.
  I jeszcze ten równoległy trop, wątek .... chrześcijaństwo, ofiara Chrystusa i tych "12 apostołów" z policyjnego batalionu ...
  
  Odkładam ją na półkę: "wybitne".