| Title | : | Vėjas mano akys |
| Author | : | |
| Rating | : | |
| ISBN | : | - |
| ISBN-10 | : | 9789955233688 |
| Language | : | Lithuanian |
| Format Type | : | Hardcover |
| Number of Pages | : | 238 |
| Publication | : | First published January 1, 2010 |
„Sala pasitiko mirtimi, nors reklaminiame viešbučio lankstinuke tokios pramogos nebuvo. Galbūt skubėdamas ką nors praleidau. Nuotykiai prasidėjo, vos tik išlipau iš lėktuvo.“
Meistriškai plėtojant siužetą driekiasi akmenuotas ir iššūkių kupinas Odisėjo kelias į tiesą, į „laisvę pasirinkti“...
Vėjas mano akys Reviews
-
3,5
man labai gražus knygos pavadinimas :) -
Ant viršelio parašyta "atostogų romanas" , o aprašyme" detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais"... tiksmesnis apibūdinimas aprašyme. Kažkuo priminė Laurent Gounelle rašymo stiliu, su pamastymais, pamokymais, istorijos pamokomis....
-
"Žmonės mano, kad renkasi daiktus pagal savo poreikius. Tačiau iš tikrųjų poreikiai parenka daiktams žmones. Daiktas šiais laikais stipresnis, nes jis dar turi vertę, o žmogus - beveik jokios. Vidutinis butas kainuoja pusę milijono, vidutinį žmogų galima nudobti už keletą tūkstančių. Manau, galima ir pigiau."
"Kur ritasi pasaulis.... Kad ir kur jis ristųsi, aš ten būsiu pirmas."
"Talentas šiais laikais - ne kokių nors ypatingų sugebėjimų turėjimas, tereikia mokėti įtikinti kitus, kad tų sugebėjimų turi."
"-Tu nuolat klausi, kas yra tiesa. Tiesa - tai laisvė pasirinkti."
"Tamsa - keistas dalykas: kol jos nėra, gali viską paaiškinti, remdamasis logika ir Darvino evoliucijos teorija. Kai tik pasineri į nakties karaliją, tavo logikoje atsiranda spragų ir skepticizmas pasidaro kiauras kaip Šventojo Sebastijono kūnas. Prismaigstytas prietarų, tabu ir baimės strėlių."
"<...> likimas nepripažįsta humanizmo principų, ir į visas Ženevos konvencijas jam nusispjaut. Galbūt tai Merfio dėsniai, galbūt karmos, bet dažniausiai taip ir būna - kai patenki į situaciją, kurioje nuo tavo sprendimų daug kas priklauso, būni absoliutus besmegenis. Ir atvirkščiai, kai negali nieko pakeisti, būtinai samprotauji kaip Aristotelis."
"Pats bjauriausias šiuolaikinio žmogaus bruožas - triguba veidmainystė. Jis veidmainiauja prieš bendruomenę, prieš šeimą ir galiausiai pats prieš save."
"Vienatvės viešbutis, štai kuo baigiasi žmogaus gyvenimas"
"Gali būti, kad tokie šio viešbučio papročiai. Kai kuriuose viešbučiuose ant pagalvės randi šokoladuką, kai kuriuose - lavoną."
"<...> daugelis dalykų, kurie kvailai skamba viešai ištarti, vienatvėje, kai liekame patys su savimi, jau neatrodo tokie beviltiški."
"Neradau tokio užsiėmimo, kuris manęs neerzintų, kurį dirbdamas negalvočiau, kad darau ne tai, ką noriu. Ko gi aš noriu? Būti savimi. Taip paprasta. Tiek nedaug. Ir taip skausmingai neįmanoma."
"Tavo asmeninės baimės, problemos, kančios, tavo vienatvė - visa tai anksčiau ar vėliau lieka tik tau vienam, tik tavo paties naudojimui."
"Intelektualai labai komplikuoja tokį paprastą dalyką kaip santuoka. Mylėti reikia, ir viskas. Nėra čia ko išvedžioti."
"Su tėvu reikia pasikalbėti. <...> Jis visuomet žino daugiau už tave, ir tos žinios kartais gali būti labai svarbios. Svarbios ir naudingos. Jeigu nieko nepasiimsi iš tėvo, tavo gyvenimas bus skurdesnis, daug skurdesnis."
"Tik kalbėdamas su aklu žmogumi supranti, kiek daug mūsų kalboje posakių apie regėjimą." -
Knyga šiek tiek nuvylė.. Pirmieji 100psl buvo tiesiog agonija, knygos herojus nevykelis cinikas.. kaip keista, kad veiksmas prasideda tik po 100psl.. Toks jausmas, kad autorius tik paskui sugalvojo, kad tai gali buti detektyvine istorija..
Bent jau skaitosi greitai ir yra paveiksliuku :D -
“ -Jeigu yra vieta, kurioje kas nors dingsta, visuomet būna vieta, kurioje kas nors atsiranda.”
-
Sonia atsisėdo šalia manęs ir spustelėjo delną. Jaučiausi velniškai maloniai. Net jeigu ji tai padarė tiktai dėl to, kad jau buvo įkaušusi. Nors moterų apgirtimu niekad negali pasitikėti. ČIa ji tvirtina esanti visiškai girta, o po kelių minučių staiga pareiškia, kad tu esi kiaulė ir peržengi visas padorumo ribas. Girti žmonės taip nesielgia.
Kas dieną sėdžiu ant uolų prie jūros, klausausi bangų, kartojančių mano vardą. Kartais netgi įsidedu akmenuką į burną. Sėdžiu ilgai, nejudėdamas, ir apima toks jausmas, tarsi būčiau įaugęs į uolas. Jaučiu, kaip ligi salos sumažėjęs pasaulis man staiga tapo toks didelis. Lyg būčiau instrumentas, kuriuo kažin kas groja didingame orkestre simfoniją, o auditorija - visa visata. -
Įdomus Parulskio eksperimentas. Viena vertus, stilius labai pagauna, sužavi ciniška, bet ir pažeidžiama herojaus laikysena. Tačiau trilerinę/detektyvinę liniją plėtoti sekasi gana nerangiai. Atomazga atrodo sukurpta skubotai. Panašu, kad stipriausias knygos privalumas - įdomūs, patraukiantys, nors ir kiek šabloniški charakteriai. Kaip ten bebūtų, knygą malonu skaityti tiek pramoginiu, tiek intelektualiu lygmeniu.