Segundo Cuerpo by Milorad Pavić

Segundo Cuerpo Reviews

• 
  Miroslav Maričić

  
  https://yukioblogg.blogspot.com/2020/...
  „Кад возило стаде, дечак извади дамски мобилни марке Нокиа из џепа и јави се:
  - Хало! Да?
  Затим сиђе из аутобуса и пружи телефон Лизи с речима:
  - То је за вас. Тражи вас муж!
  Лиза врисну, некако на страном језику, искочи у последњем тренутку из возила, прихвати мобилни и викну 'Хало!' Веза је била прекинута.
  Наравно да на вези нисам могао бити ја, њен муж, јер сам већ четрдесет дана почивао на београдском гробљу у Рузвелтовој улици број 50.“
  Бајковити текст у стилу Павића који нас већ на самом почетку књиге изненађује реченицом да су сви ликови књиге стварни, стварни су и догађаји и предели и да је једино што је измишљено управо сам писац књиге. Наиме писац није жив и зато није ни могао да напише књигу, бар не у облику у коме ју је писац оставио у аманет читаоцима. И ту долазимо до тог појма Бесмртност, који је тако дивно обрадио Кундера са Гетеом и Бетовеном, ког Павић враћа на преразмишљавање потурањем идеје да написана књига након смрти писца добија своје друго тело, другу стварност, неко друго писање, чији аутори су не писци, већ читаоци који дело мењају својим читалачким стваралаштвом, стављају књизи њено реално место у књижевној историји и писцу обезбеђују залужену бесмртност или заслужени заборав.
  Питање које сви ми постављамо себи бар једанпут у животу јесте да ли има нечега након смрти, где одлазимо и да ли било где одлазимо. Да ли тај 21 грам душе одлази бестрага или настањује неко друго тело, доживљава неки други живот, мења форму? Тело је оно што издаје, оно стари док дух остаје вечито млад, па стога може потрошити још неко тело, исцрпети енергију и безброј пута тог о времену зависног тела. Бескрајна тема умирања и васкрсења са својим јунацима Орфелином, Венцловићем, па и самим замишљеним писцем ове књиге и његовом супругом, представљали би обичан трактат о веронауци да није реч о Павићу који уноси магију у редове ове књиге, па имамо историјско- теолошки трилер са елементима мистике, пророчанстава и љубави, који се смењују баш као што се мењају боје на прстену у зависности од власникове душе. Павић остаје, иако у целокупну радњу нашироко уплиће езотерију, веран теолошким промишљањима отварајући врата људског поимања вечитих загонетки: има ли неког другог тела за нашу душу (?), шта је вечност (?), шта после другог тела (?), неко треће тело(?), чеврто(?), даље (?)?
  „Смешно је мислити да се душе селе из једно у друго тело овде и сада, како уче Буда, орфисти, питагорејци или Платон. Наше друго тело не остаје никад у истој временској равни са првим, овоземаљским нашим телом. Увек се сели у неко друго 'сада'. Можда та наша друга тела остају тик поред нас, али у некој другој временској димензији и немају више нашу садашњицу.“
  За Павића то друго тело су заправо књиге и помоћу њих он разговара са неким тамо другим њим. Можда је Захарије Орфелин оригинал и душа предак нашем Павићу и Павић је само неко друго или треће, можда десето постојање његове душе, неко ново друго тело. И ко је ново друго тело за ту душу, видимо ли је, назире ли се у мору младих писаца или тек сриче слова и учи технику комуникације и лепог писања са неким тамо учитељем који је такође наследио душу за своје друго тело и збраја себе у том путовању кроз време и простор у потрази за одговорима Кундерине и Павићеве бесмртне вечности.
• 
  Quiver

  Jedan od težih Pavićevih romana.
  
  S karakterističnom spretnošću originalnih sintagmi i ideja, Pavić plete dve narativne niti, jednu istorijsku i jednu sadašnju, i među njima ređa mnoge referentne slojeve: magične, kružne, činjenične, religijske. Ni teme ni radnja me nisu privlačile, ali jedna komponenta romana ga je učinila veoma bitnim: Vreme. Pavić u nekoliko navrata, a najviše pri kraju, izlaže svoje viđenje toka vremena i pojma večnosti. Tu ima na pregršt zanimljivog misaonog štiva—sigurno ću se vraćati da ga još proučavam!
• 
  Isaac VR

  Es el libro ideal para quienes aún no conocen la obra de Pavic, pero una decepción para los lectores incondicionales del autor serbio. Claro, eso no significa que sea una obra menor, como toda la literatura de Pavic: es una obra maestra.
  
  En Segundo Cuerpo aparecen otra vez los temas favoritos de Pavic: la muerte, los sueños, la adivinación, el esoterismo y la fantasía desbordante. Sin embargo el estilo y la imaginación de Pavic se mesuran en este libro, no abundan las comparaciones "raras" pero sí los planos ficcionales.
  
  A grandes rasgos, la novela es la historia de la muerte de un autor (que podría ser Pavic) y de cómo su obra lo trasciende. Además incluye historias de las historias e historias dentro de las historias y otras historias más.
  
  Tiene pasajes sublimes y, por si fuera poco, el lector queda atrapado desde la primera página con un inicio magistral que sólo me hizo señalar toda la primera página y decir "¡pinche Pavic cabrón!".
  
  La novela se refiere muchas veces a la mitología cristiana para convertirla en parte de la novela: reescribe y reinterpreta el evangelio. Pavic le da un nuevo significado a todo, la biblia tiene sentido gracias a la narración de Pavic y no al revés: el Evangelio según San Milorad.
  
  El único rasgo desfavorable: no es una novela que te hará saltar de entre capítulos o palabras, no tiene un paquete de cartas de Tarot y los planos narrativos están ordenados, a pesar de conectarse entre sí.
  
  Pero de que es una chingonería, es una chingonería.
  
  Los miembros de la academia sueca son unos pendejos por no haberle dado el Nobel a Pavic.
  
  Larga vida al segundo cuerpo de Milorad Pavic.
• 
  Ivva Tadiashvili

  პავიჩი არაა თლა ჩემი ავტორი, მარა ვცდი კიდე.
• 
  Mariana Orantes

  Yo tuve una relación amor-odio con este libro. Finalmente, me incliné hacia el amor. Es cierto, no es tan buena como sus clásicas novelas El diccionario Jázaro o Paisaje pintado con té. Debo decir, que tampoco es mala como lo pudo ser de repente Siete pecados capitales. Hay pasajes que son geniales, así de simple. A mi como autor, me dio una especie de dolor en la espina dorsal por su terrible planteamiento. Él reordena las cosas, nos da su interpretación de varios pasajes bíblicos y a la vez, anula esa interpretación. No sé como explicarme. Es como si él nos brindara dos o más puntos de vista sobre una cuestión: el segundo cuerpo. A la vez, estos puntos de vista diversos, se alejan y se conectan entre si para darnos una idea de la trascendencia. En varios momentos no pude evitar llorar, porque, además de que soy bien chillona con lo que me llega, Pavic es un autor muy importante para mi y la forma en la que (casi desesperada) muestra su preocupación por la muerte, me hizo llorar en varias ocasiones. En otras lloré porque, como me pasa siempre con este hombre, encontré datos rarísimos conectados a cuestiones que me son importantes a la hora de escribir. Es un buen libro y yo lo recomiendo. Aunque a los puristas de Pavic tal vez no les guste.
• 
  Jurgita Lapienytė

  Būna, kad sapnuodama save tarytum matau iš šono, iš viršaus stebiu save. Tai knyga iš esmės apie tai - ieškoma atsakymo, ar egzistuoja mūsų antrasis kūnas. Siužetas pinasi tarytum detektyvas - XVIII amžiaus Venecijoje, Vengrijoje ir jau šių laikų Belgrade. Užburia knygos misticizmas, nes galiausiai ne visada aišku, kas vyko iš tiesų, o kas yra netikra. Norėčiau, kad knyga būtų dar bent dvigubai storesnė, nes būtent mistiniai pasakojimo elementai mane ir intrigavo labiausiai. Apie antrąjį kūną daugiausia aiškinama per Jėzaus asmenį, per jį iškeliamos ir visada įdomios temos, tarkime, jeigu taip jau primytyviausiai suformulavus, ar yra mūsų kitas "aš", tas, kuris po mirties, ar yra ir kokia yra mūsų dvasia.
  
  Atsimenate, vaikystėje kai kurie mūsų turėjome tokį nuotaikos žiedą - jis neva keisdavo spalvą priklausomai nuo to, kaip esame nusiteikę. Tai panašaus žiedo istorija pinama ir šiame pasakojime. Jeigu po mirties tavo žiedas pakeičia spalvą, ar tai reiškia, kad tu ir toliau gyveni?
  
  Žodžiu, rekomenduoju. Tikrai įtraukianti knyga.
• 
  Vygandas Ostrauskis

  Vos pradėjus skaityti knygą pajuntama, kad rašytojas mėgaujasi rašymu, kuria be didelių kančių, netgi atsainiai. Žaismingumas persipynęs su intelektualumu – tai ne dažnai pasitaiko. Bet autoriui ir to negana – jis sugalvoja, kad rašytojas, rašantis jūsų skaitomą knygą, parašė ją miręs: pagrindinio knygos veikėjo žmona Liza susitinka su velionio bendramoksliu, pasakoja ir netikėtai suvokiame, kad pasakoja nebe Liza, o pats miręs rašytojas: jis ir pasakojimo kūrėjas, ir veiksmo stebėtojas, ir dalyvis. Knygoje begalė istorinių žinių, gan autentiškų aprašymų, bet svarbiausia – didžiulė meilė Venecijai. Todėl man “Antrasis kūnas” asocijavosi su Hemingvėjaus “Anapus upės, medžių ūksmėje”.
  Lengvabūdis pasakotojas (rašytojas) pirmoje knygos dalyje su Liza susituokia per pusvalandį, nors jam atrodo, kad būsimoji žmoną labiau įsimylėjusi jo knygas negu jį patį, o mokslo draugas Teodoras žiūri į ją žvilgsniu, kurį autorius taip apibūdina: tarp ginekologo apžiūros ir veislinės kumelės vertinimo.
  Baisus rašytojo sapnas: viso pasaulio knygynai ir bibliotekos pradeda jam grąžinti tūkstančius jo knygų. Netgi tokius šedevrus kaip “Vidinė vėjo pusė” (ar ne puikus pavadinimas?). Ir jis tada suvokia – knygos yra jo antrasis kūnas. Sapnas taip užvaldo, kad herojui jau mirus, žmona pasakoja, kaip jis dėliojo į lentynas nesamas savo knygas... Knygoje svarbiu veikėju tampa magiškas akmeninis žiedas, kuris “vertas visko ir nevertas nieko”. Tad mistikos tikrai pakanka.
  Rašytojas knygoje be kitų filosofinių problemų bando išspręsti dar vieną, gan įdomią: dvi sielos viename žmoguje; du žmonės – viena siela; todėl ir knygos pavadinimas “Antrasis kūnas”. Du Jėzaus Kristaus kūnai: iki nužudymo ir po prisikėlimo. Pažymėtina (knygoje apie tai nerašoma), kad dar 325 metais Nikėjoje, mažame miestelyje prie Bosforo sąsiaurio, pirmieji krikščionys sprendė analogišką žmogaus-dievo klausimą. Arijus, įtakingas vienos iš bažnyčių Aleksandrijoje vadovas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, tačiau mažiau nei Dievas. „Dievas ne visada buvo Tėvu. Sūnus yra kūrinys ir savo esme nėra toks, kaip Tėvas“ – tokia buvo Arijaus mokymo esmė. Keli vyskupai palaikė Arijų, dauguma susirinkusiųjų buvo linkę kompromisui, tačiau kai kurie aršiai pasipriešino, tvirtindami, kad Arijaus mokymas palieka krikščionybę be dieviškojo Išganytojo. Pagal Nikėjos susirinkimo dogmą Jėzus Kristus yra dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios; jos skiriasi viena nuo kitos, nors yra susiliejusios į viena; Marija vienu metu yra žmogaus motina ir Dievo Motina. Arijus ir jo pasekėjai penki vyskupai buvo atskirti nuo bažnyčios. Sekančiame – Chalcedono susirinkime – buvo galutinai nuspręsta, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas, ir kad jis viename asmenyje suderino dvi prigimtis: žmogišką ir dievišką. Bet ir iki šiol kai kurios krikščioniškosios bažnyčios su tuo nesutinka. Taigi, autoriaus paliesta religinė – filosofinė problema aktuali ir dabar.
  Įdomiai autorius apibūdina rašytojus – jų yra dvi rūšys: vieni nujaučia skaitytojo skonį ir pataikauja jam, negalvodami, kokios bus jų knygos; kiti siekia pakeisti pasaulį ir literatūrą, negalvodami apie skaitytojų skonį ir leidybos interesus.
  Rašytojas puikiai apibūdina žmogaus nutolimą nuo grožio: ‘Žvelgiame į žvaigždėtą dangų, tarsi kurti klausytumės muzikos.” Įdomus pastebėjimas: “Riešutų sviestą mėgusio žmogaus kepenys buvo persodintos ligoniui, kuris nemėgo riešutų. Operacija pavyko, ir šis pasveikęs netikėtai pajuto mėgstąs riešutų sviestą”, bet toliau autorius nukrypsta į raginimą nepamiršti, kokios būklės savo antrajam kūnui (po mirties) perduoti ne tik dvasią, bet ir savo pirmąjį žemiškąjį kūną. Taigi, būtina teisingai maitintis...
  Visai ne be reikalo knygos pabaigoje randame: “Dabar pats laikas skaitytojui užduoti klausimą, kuris neišvengiamai iškyla tokių knygų pabaigose: – Jei esate miręs, kaip galite teigti parašęs šią knygą?” O kas tikrasis jūsų perskaitytos knygos autorius tikrai sužinosite pačioje jos pabaigoje.
  Nemėgstu, kai knygoje daug sapnų ir laiškų. Tai kiek subjektyviai įtakos vertinimą.
  Per daug visko vienoje (nelabai ilgoje) knygoje: ir istorinių žinių, ir fantastikos, ir mistikos, ir Naujojo Testamento aiškinimų (nereliginėje knygoje tikrai per daug), nekalbant jau apie Didžiojo Sprogimo, Laiko ir Erdvės, Amžinybės ir Laiko problematikas. Tikrai profesoriškas kūrinys, teiktas Nobelio premijai, bet... jos negavęs. Suprantama, kad tokia rašymo maniera, padrikumas siužete, skubotas operavimas fundamentaliais faktais ne visiems skaitytojams priimtinas, tačiau nepaneigiama: Miloradas Pavičius – vienas žymiausių postmodernizmo ir siurrealizmo atstovų šiuolaikinėje literatūroje.
  Mano (labai subjektyvus!) vertinimas – 7 balai. Mėgstu vientisesnes, realistiškesnes knygas.
• 
  Alejandro Carrillo

  Místico y denso, pero ligero y amable: La Niña Satanás con 3 naríces, el puente de las tetas, el beso con el cuello con la letra hebrea perdida, la intersección entre la eternidad y el tiempo, el único lugar donde puede surgir un ahora y donde el segundo cuerpo puede vivir en un presente, volverse a encarnar, o conectarse con un otro primer cuerpo. Un narrador muerto, cuyo segundo cuepor está feliz y quiere que, a quien dedica este libro, y a través de quién lo escribe, sea también, feliz.
  
  Sigo leyendo a Pavic y sigue abriendo nuevos canales en mi imaginación. Este el año de Pavic y veré que le pasa a mi primer cuepor de estar tan en contacto con su segundo cuerpo, a través de sus libros.
• 
  Sladjana Kovacevic

  DRUGO TELO-MILORAD PAVIĆ
  ✒️"Kroz poljubac jedno naše telo odlazi u naše drugo telo..."
  ✒️"Knjige mi više ne možete vratiti. One su sada u vama i nema vraćanja."
  ✒️"na tome mestu zlatnoga preseka večnosti i vremena je sadašnji trenutak našeg života.
  🤓Kako sažeti ovaj roman u Instagram objavu?
  🤓Interstelar koji putije iz XXI u XVIII vek i nazad,pa u večnost,možda.
  🤓Da li je Hrist imao drugo telo u kome se javljao posle smrti a pre vaskrsenja i možemo li ga i mi imati i na koji način ga zaslužiti?
  🤓Umemo li da čitamo poljupce?
  🤓Kako vračati uz pomoć prstena, stiha i vode?
  🤓Vreme i večnost kao jedna od osnovnih tema
  🤓A tu su i Zaharije Orfelin i Gavril Stefanović Venclović
  🤓Poslednje ali ne manje važno-ljubav i knjige kao autorovo drugo telo.
  🤓Preporučujem,naravno 😊
  #7sensesofabook #bookstagram #knjige #literature #readingaddict #miloradpavic
• 
  M

  While my plan in this summer’s trip was to buy a book from each country by a national author, Montenegro proved to be too hard to accomplish, so I bought a book by a Serbian author instead. Second body by Milorad Pavic was quite an interesting read, more concise and strange than I would have imagined. It tells a love story through centuries of history, a couple meeting – possibly – again and again, and it tells of a legend of a ring and the rebirth of Christ. It’s peculiar and adventurous, somehow, I reckon, both deep and playful.
  
  
  
  We are your second body. We, your books. You do not have any other body after death, nor shall you have one. And the more your life progresses and draws to a close, the more of your joys, your past, the more of your memories that you have forgotten, the more of your lost strengths, your former loves and hates, still exist only in your books, in us. Not in you. For there is less and less of that abundance remaining for what little life you are destined still to live... /162
  
  
  
• 
  Plamen Aragón

  "Изгубвайки контакта с моето друго тяло, тя почувства нещо като лек сърбеж по врата. Опипа мястото и усети под пръстите си нещо като следа от докосване. Сърбежът се разпространяваше въздушно в четири посоки. Имаше форма на еврейската буква Shin. Тъй като умееше да чете целувки, Лиза го прочете. В тази целувка Арзуага Ихар Лиза откри посланието:
  "Бъди щастлива колкото можеш!"
  Дано всеки от нас да има възможността да почувства тази целувка по врата във формата на Shin от някой човек тръгнал по небесния път да събира Богородичните сълзи!
  Ех, Павич, Павич, Павич, такова удоволствие ми подари! Благодаря!
• 
  Raúl Sánchez

  Pavic me tenía muy decepcionado, sus ultimas novelas eran pálidas, tontas, llenas de obsesiones que yo no comprendía. Sin embargo, algo pequeño en ellas sobrevivía del viejo Pavic, el del Diccionario Jazaro, el de Ero y Leandro. Segundo Cuerpo fue una grata sorpresa y una buena despedida de este gran escritor, logró conjuntar su pasado y sus preocupaciones recientes, logró encontrar su segundo cuerpo después de la muerte.
• 
  Giovanni Gregory

  Obra maestra total.
• 
  Piotr

  [Gwiazdki cztery i pół! By nie było! Szkoda, że GR nie pozwala na takie oceny...]
  
  Kolejna książka wyciągnięta z nieco zakurzonych zakamarków - kupiona (o zgrozo!) w składzie taniej książki za 8 (!) złotych... Oczywiście, impulsem do poszukiwań - i kolejnych lektur - byli "Druzowie z Belgradu". Zbyt dawno temu czytałem "Słownik chazarski", by pamiętać cokolwiek więcej na temat stylu MP, jego narracji, itp. Ale to, co mi po głowie kołatało - potwierdziło się na każdej stronie.
  Świetna książka! Błyskotliwie spleciona i opowiedziana historia. Kapitalny traktat o ... no właśnie, o czym? Chyba o tym, co dla bardzo wielu z nas najważniejsze, co zastanawia, nurtuje, nie daje spokoju przez całe życie ...
  Ale nie będzie spojlerowania - trzeba przeczytać!
• 
  Lukas Butkus

  perskaičius 55% supratau, kad ne, neverta ją tęsti. pernelyg greitai nusivažiavo. per bandymą pasirodyti intelektualus autorius pamiršo sukurti įtikinamus trimačius veikėjus, be kurių jokia istorija nebus gera. jeigu būtų pasilikęs prie vienos istorijos linijos, galbūt... galbūt...
• 
  Felipe Izaguirre

  Chido pero dificil
• 
  Xumepa

  Милорад Павич умеет удивить!
• 
  Antonio Torre

  Increible! Pavick Jamas decepciona!
• 
  Carlos

  se me hizo como un Codigo Da Vinci para indies.
• 
  matilda haze

  Ignacija tepami liūdesio mechanizmo taškai, ji skatina ašaras
• 
  Aleksandar Obradović

  Još jedna Pavićeva priča o ljubavi i prolaznosti.