Prieš mirtį norisi švelnaus by Sigitas Parulskis

Prieš mirtį norisi švelnaus Reviews

• 
  Ruth

  Verta dėmesio, bet vartotinas saikingai ("suryti" netinka). :)
  
  Visi, skaitantis S. Parulskio kūrybą, bent švelniai jo nekenčia. Tiksliau – besistengiantys suvokti, kas nugulę puslapiuose.
  
  Taip yra todėl, kad bandydamas užmegzti bet kokio pobūdžio – (ne)labai intymų, ilgalaikį/trumpą, etc. – ryšį su šiuo autoriumi neišvengiamai turi:
  
  (1) pasiskaityti Šv. Raštą (su Biblija vaikams ne visada prasisuksi, ne visi svarbūs veikėjai paminėti), (2) pasikartoti graikų mitus (jei išsisukai neskaitęs mokykloje, ne kažką), (3) antikines tragedijas, (4) F. Nyčės, Kafkos kūrybą (filosofija irgi nepamaišys) ir etc. (etc. -> muzika (pvz., opera), dailė (ypač religine tematika) ir t.t.). Prigriebti žodyną būtina, jei vis sunku prisiminti tokias sąvokas kaip sublimacija (ne fizikoj čia), transcendentinis, t. t.
  
  S. Parulskis beveik visur “kabina” Dievo (ne)buvimo temą, bet man tokių klausimų nebekyla. Dievas neabejotinai turėjo “įpūsti šventos dvasios” Larry’iui Page’ui ir Sergey’ui Brin’ui, kad šie įkurtų Google’ą, nes norėjo, kad ateityje anglofonais virtusi lietuvių ZXXX karta vis dėlto perskaitytų bent puslapį šio autoriaus knygos 😀 Taigi, Sigitai, tiksliai neaišku, kokia forma, bet Dievas yra.
  
  “Prieš mirtį norisi švelnaus” – iš tiesų vertas laiko, nes abejingų nepaliks (patiks arba labai nepatiks): autorius ciniškas, vulgarus, neretai balansuojantis ties seksizmo riba (juk kažkaip nerašysi kaip visi - “ji buvo graži”, - jei gali sau leisti - “visa brigada geidė jos [Rozos] krūtų”; čia ir susimąstai, ar esi pakantus/open-minded vertinti tai kaip meninę liter. raiškos priemonę?), neginčytinai – nenuobodus ir šmaikštus, o taip pat alegoriškas ir “sunkus” konteksto savo skaitytojams reiklumo prasme (skaitant reikia “dirbti” 😬), bet dažnai cituotinas:
  
  “Kas mes, žmonės, jei ne minia turistų, nerangiai besistumdančių didelėse planetos kapinėse”.
  
  “Didžiausia problema – ne tai, tiki žmogus į Dievą ar ne, o tai, kad jis seniai ėmė manyti, kad nebėra visoje visatoje nieko protingesnio už jį”.
  
  Šaukštas deguto – tekstukai su konkrečių Lietuvos politikos asmenybių vertinimu. Poezijai ir politikai ne pakeliui, tai patvirtina ir istorija, ypač kai tai vis dar jautru tam tikrai tautos daliai ir skaldo (tegul nugula tekstai delfi’io platybėse), nes S. Parulskis lieka su “poetiniu rūbu”, net kai tekstą dėlioja ne "stulpeliu".
• 
  Aistė Sendžikaitė

  „Kas gi mes, žmonės, pagaliau esame jei ne minia turistų, nerangiai besistumdančių didelėse planetos kapinėse.“
• 
  Noctvrnal

  I have a love-hate relationship with this author. I like his style but some stories come off as making no sense to anyone but himself. This book is a collection of short stories from his life (more or less, according to him) and it reads quite well. Short stories, most of them packing a literary punch, ends with a bittersweet note about longing and memories. And how he looks at himself is something most people should learn to do. Looking at ourselves without shame, admitting unpleasant truths, viewing ourselves as we are and questioning things about who we are as people. Good read, definitely enjoyed it.
• 
  Stirnaite

  *Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai.
  *Buvau neseniai persikraustęs į tylų, ganėtinai jaukų miesto rajoną, bet knygų ir smulkių buities daiktų ryšuliai vis dar gulėjo kampuose kaip praeities, kurią turiu visą gyvenimą tampytis su savimi, priekaištas.
  *Yra tokia egzekucija Lietuvoje - vežti vyrą į sodybą ir ten jį laikyti visą savaitgalį.
• 
  Gabrielė

  Beatričė rūko, aš spoksau į kitą upės krantą. Ten stovi dviejų aukštų vasarnamis užkaltais langais, sienos aprašinėtos nešvankybėmis. Kai jos paklausiau, ką norėjusi man parodyti, mosteli ranka: rudenį, lapus, upę. Trūksta tiktai dviejų žvakių, vyno butelio su taurėmis, jaukios prieblandos - ir galima kartis ant pirmos šakos.
• 
  Marius

  Jį norisi skaityti. Ir ne tik prieš mirtį. Daugelis įžvalgų taiklios, nors kartais ir skausmingos. Vienintelis jausmas, kuris neapleido Sigitui kalbant apie politikus (daug kalbant), kad visgi reiktų nusimesti tas Erlicko blevyzgas, ta literatūriškai iškreiptą politiko vaizdinį. Ir tada viskas bus puiku. Nors apie Brazių rašo 100 procentinę tiesą. Trim sakiniais, bet 100 proc. Aš irgi taip pat galvoju!
• 
  Lina BA

  Kad ir kaip būtų, gyvenimą reikia gyventi, ir geriau gyventi gražiai, net jeigu nuo to neišvengiamai pykina!!!
• 
  Aurimas Nausėda

  ietuvių rašytojo Sigito Parulskio knygos pavadinimas „Prieš mirtį norisi švelnaus“ skaitytojui iš pradžių primena apie mirties kaip tragiško jausmo patirtį. Tačiau perskaičius du šimtus keturiasdešimt aštuonis puslapius galima teigti, kad mirties apmąstymas akcentuojant žmogaus netekties momentus nėra svarbus.
  
  Rašytojas šešiasdešimtyje trumpų tekstų, kuriuos galima būtų vadinti apsakymais, siekia sukurti žaismingas istorijas, kurias literatūros kritikai vadina „kafkiškomis“, „absurdiškai komiškomis“, „permąstančiomis žmonių egzistenciją“. Apsakymo kaip žanro pasirinktis skaitytojui leidžia atpažinti glaustą pasakojimo laiką, nedidelę erdvę, vieno įvykio svarbą, taip pat ir gyvenimo visumos įspūdį. Koks tas gyvenimo visumos įspūdis? Tai gali padėti suprasti apsakymų suskirstymas.
  
  Šešiasdešimt apsakymų suskirstyti į penkias dalis. Pirmoji dalis yra be pavadinimo, antroji pavadinta – „Berlyno dienoraštis“, trečioji – „Déjá vu“, ketvirtoji – „Liebe rose“, penktoji – „Zalcburgo elegijos“. Viena vertus, kiekvienos dalies apsakymuose pasakotojas skaitytojui primena vyro iš Lietuvos unikalias ir paradoksalias gyvenimo patirtis (keliaujant neįvardintame Izraelio mieste, Berlyne, Vienoje, Zalcburge pastebėtus liūdnus ir žaismingus momentus, susijusius su miesto architektūra ir įvairiomis veiklomis, tarnybos sovietinėje kariuomenėje įdomius prisiminimus, ironiškus ir skeptiškus pastebėjimus apie Lietuvos politikus, sunkius ir/arba komiškus rašytojo kūrybos elementus, pastebėjimus apie operų siužetų savitumą, prastas holivudiškųjų filmų temas ir kt.). Kita vertus, skaitytojui gali būti įdomūs apsakymai apie daiktų kaip svarbių žmogui dalykų savitumą („Akiniai“, „Dangaus lagaminas“, „Telefonas griuvėsiuose“), pastebėjimus apie lietuvių rašytojus, kūrinių žanrus („Rašytojai ir bučiniai“, „Pasimylėkim“, „Mirusių sraigių kurortas“, „Tarp kičo ir purvo“), poeto ir vertėjo Sigito Gedos šeimos tragediją („Mes per ilgai gyvenam“).
  
  Apsakymų herojų veikla apibūdinama primenant Holivudo filmus („Šindlerio sąrašas“, „Kietas riešutėlis“, „Švilpiko diena“, „Negarbingi šunsnukiai“), citatas iš Korano, persų filosofo Abu Hamido al-Ghazali veikalo, vokiečių rašytojo G. Graso romano „Skardinis būgnelis“, portugalų rašytojo J. Saramago romano „Evangelija pagal Joną“, lietuvių poeto H. Radausko eilėraščio „Stoties viršininkas“, kitų rašytojų kūrinių. Įdomu, kad knygos skyrių skaitymas nėra sudėtingas, nes enciklopediniais faktais nesiekiama nustebinti, o tik pateikti XX ir XXI amžių kontekstų socialinius ir istorinius savitumus.
  
  Neabejotinai ši knyga skaitytojui atskleis būtinybę pažvelgti į aplankytus Europos miestus, matytus filmus, išklausytus operos ar populiariosios muzikos kūrinius ironiškai ir subjektyviai, sukels daug prieštaringų minčių apie lietuvių ir užsienio literatūrą. O draugų rate bus galima diskutuoti apie lietuvio charakterio paieškas.
• 
  Alohamabook

  "Kada nors ta šviesa bus paskutinė, kokios norėtum? Būtų gerai įsigyti kokios nors šviesos gabalėlį. Iš flamandų drobių ir panašiai. Neįmanoma, nes tokia šviesa kainuoja milijonus. Jeigu kiekvienas asilas galėtų įsigyti pavyzdžiui Janą Vermeerą, jo paveikslai būtų nieko verti. Kokios absurdiškos žmonių vertybės. Sugalvotos, nulemtos dirbtinai sukurtos pasiūlos ir paklausos. Reprodukcija? Tik ar reprodukcijose lieka nors kiek šviesos, tos tikrosios, iš orginalo? Ko gero, šviesa taip pat susitarimo dalykas.
  Ar iš mano, iš mūsų buvimo liks nors kiek, nors fragmentas šviesos kitiems, kitai bangai, einančiai iš paskos, griūvančiai ant mūsų gyvenimų, persismelkiančiai mūsų patirtimi, džiaugsmais ir desperacija? Nežinau, ir niekad nesužinosiu."
  palikai visą savo šviesą savo kūryboje, Parulski. šios knygos nesurysi pernąkt, ją skaitydami turite mėgautis po truputį.
• 
  Laura Stanytė

  Still my favorite Lithuanian writer - always sarcastic and comic. Book is full of interesting insights about religion, history, culture, etc. The only thing I don`t like is the ugly picture of Lithuania that author is painting.
• 
  Vaiva

  Knyga, kurios neperskaitysi vienu prisėdimu. Ja reikia tiesiog mėgautis, juoktis, atrasti, nustebti, ginčytis, nesutikti, leisti būti įtikintam, gauti patvirtinimą. Puikiai išvalo sąmonės kerteles ir viską sudėlioja į savo vietas.